Ugdant autizmo sutrikimą turintį vaiką neįkainojama tėvų patirtis

1/1
Teksto dydis:

Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė Daina Valkerienė sako, kad autizmo sutrikimą turintis vaikas šeimai nėra nei prakeiksmas, nei Dievo pirštas ar karma. Tai – problema, kurią spręsti reikia pasitelkus tiek tėvus, tiek pedagogus bei įvairių sričių specialistus.

Vaikai – labai skirtingi

Pati autistišką vaiką auginanti D. Valkerienė pabrėžia, kad nėra dviejų vienodų šį sutrikimą turinčių žmonių. Visi jie – labai skirtingi, taigi ir ugdyti bei lavinti juos reikia atsižvelgiant į kiekvieno poreikius, savybes, sugebėjimus. „Visi šie vaikai – ugdomi, tačiau labai svarbu juos integruoti į bendrojo ugdymo mokyklas. Autizmo sutrikimą turintieji linkę perimti kitų elgesį, todėl jų matomas pavyzdys turi būti teigiamas. Štai Australijoje buvo atliekamas tyrimas: vaikas tris savaites buvo bendrojo ugdymo įstaigoje, vėliau tris savaites – specialiajame darželyje. Lankydamasis specialiojoje įstaigoje, jis išmoko linguoti, kitų stereotipinių judesių. Tai – ne tie įgūdžiai, kurie pravers ateityje“, – sako D. Valkerienė.

Mama pabrėžia, kad, sužinoję vaiko diagnozę, tėvai neturėtų išsigąsti ir panikuoti. Dera priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir pradėti gyventi kitaip. Stebuklingų tablečių, kurios išgydytų autizmo sutrikimą, tiesiog nėra. „Gavę medikų, Pedagoginės psichologinės tarnybos diagnozes ir išvadas, tėvai turi susėsti ir pamąstyti, kokios pagalbos jų vaikui reikia. Tarnybos pateikia rekomendacijas, kurios skirtos visiems. Kiekvieni tėvai jas turi pritaikyti konkrečiai saviškiui ir susidaryti mažylio ugdymo planą“, – aiškina D. Valkerienė.

Įvertinti visus parametrus

Sudarant planą, pirmiausia dera įvertinti vaiko stiprybes – kuo jis ypatingas, išskirtinis. Net 80 proc. autizmo sutrikimą turinčiųjų pasižymi ypatinga vizualine atmintimi, kiti – puikia klausa ar kitais gebėjimais. D. Valkerienė sako, kad prie vertinimo būtinai turi prisijungti visi aplinkiniai – seneliai, kiti giminaičiai. Kartais jiems iš šalies situacija geriau matyti. „Būtina įvertinti, kam vaikas gabus. Gal atrodys keista, tačiau jau ankstyvame amžiuje reikia pradėti galvoti ir apie tai, kokią profesiją jis galėtų rinktis ateityje“, – kalba asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkė.

Įvertinus stipriąsias savybes, dera įvertinti ir silpnybes – ką autizmo sutrikimą turintis vaikas galėtų daryti geriau, dėl ko kyla problemų, kas mažyliui sekasi prasčiau, kokios pagalbos reikėtų, kad situacija keistųsi. Taip pat tėvai turėtų įvertinti ir potencialias grėsmes – kokie dirgikliai veikia, kas sukelia agresijos ar pykčio priepuolius. Tai gali būti ryški šviesa, stiprus, chaotiškas garsas, staigiai besikeičianti veikla. Šeimai reikia įsivardinti konkrečius būdus, kaip bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje jie turėtų elgtis. „Tėvams reikia susidaryti trumpalaikius ir ilgalaikius vaiko ugdymo planus. Beje, jie neturi būti statiški – kaskart planus reikia persvarstyti, įvertinti vaiko elgesį, jo pokyčius“, – pabrėžia D. Valkerienė.

Trumpalaikiai planai – tai kasdienis darbas su vaiku. „Pavyzdžiui, jei rengiamasi eiti į kino teatrą, reikia nusistatyti, ko per išvyką bus mokoma. Tai gali būti pratinimas stovėti eilėje, būtinybė prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos, kitokios akustikos. Būtina iš anksto įvertinti galimą vaiko elgesį, kokių grėsmių gali kilti. Reikia turėti planą A ir planą B – kas bus daroma, jei staiga ištiks agresijos priepuolis. Tokiu atveju vienas iš tėvų lieka žiūrėti filmo su kitu vaiku, o antrasis važiuoja su autizmo sutrikimą turinčiuoju namo“, – dėsto mama. Be to, ji rekomenduoja prieš rengiantis išvykai pateikti socialinę istoriją: kino teatro nuotrauką, filmo reklaminę afišą, nurodyti filmo trukmę, taip pat – kokius ledus visi kartu valgys. Tai suteikia vaikui aiškumo ir motyvuoja elgtis gerai.

Trumpalaikis planas sudaromas pagal amžiaus grupes. Jį kuriant ikimokyklinukui, reikėtų nuspręsti, kokią ugdymo įstaigą šeima žada rinktis, kokie specialistai su mažyliu dirbs. Sudarant planus vaikams nuo 7 iki 10 metų, reikėtų įvertinti, ar mokykloje reikės mokytojo padėjėjo, taip pat toliau modeliuoti pagalbos planą vaikui. lgalaikis planas – tai profesijos modeliavimas. Tėvai, stebėdami savo vaiką, mato jo stipriąsias puses. Galbūt jis greitai perpranta informacines technologijas, gal mėgsta piešti, domisi gamta, gal mielai konstruoja. Reikia įvertinti pomėgius, gabumus, ir juos kryptingai lavinti, kartu mąstyti apie atitinkamą profesinį rengimą ir būsimą darbą.

D. Valkerienė pabrėžia, kad teikti pagalbą autizmo sutrikimą turinčiam vaikui dera turint aiškias nuostatas. Pirmiausia formuojami socialiniai įgūdžiai. „Kai kurie tėvai tikisi, kad įdiegti akademiniai įgūdžiai užmaskuos socialinių įgūdžių trūkumą. Tai būdinga su vaiko diagnoze dar nesusitaikiusiems tėvams, be to, pas mus dar būdinga girtis, pasakoti, ką atžalos sugeba. Tai – ir ydinga mūsų švietimo sistema, kuri orientuota tik į mokymosi pasiekimus, reitingus, kuo geresnius pažymius“, – kalba asociacijos valdybos pirmininkė.

Autizmo sutrikimą turinčiam vaikui nereikėtų brukti sauso mokslo, socialinių įgūdžių ugdymas turi būti svarbesnis. „Kas iš to, kad, būdamas šešerių, vaikas jau moka daugybos lentelę? Kur jis ją pritaikys? Kur kas svarbiau, kad jis išmoktų užsirišti batus, taip pat – tvarkingai elgtis viešumoje. Neišsprendus elgesio problemų, kenčia ir akademiniai įgūdžiai.“

Svarbu – komandinis darbas

D. Valkerienė sako, kad svarbiausią vaidmenį ugdant kitokį vaiką turėtų vaidinti jo šeima. Tėvai privalo bendradarbiauti su ugdymo įstaiga, jų patirtis šiuo atveju – neįkainojama. Svarbiausia sąlyga – komandinis darbas, tik jis gali atnešti teigiamus pokyčius.

„Mokyklos pedagogams būtina pristatyti medikų pažymą, Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadą – vaiko diagnozės nieku gyvu nedera slėpti. Reikia paprašyti, kad mokytojas sudarytų situacijos analizės planą, kur būtų nurodytos vaiko stiprybės, silpnybės. Pavyzdžiui, kai kurie turintieji autizmo sutrikimą nemoka pasakoti, negali išmokti eilėraščio. Tokiu atveju reikėtų nespausti mokinio, duoti daugiau laiko atsiskaityti. Mokytojas privalo žinoti dirgiklius, kurie gali veikti vaiką, taip pat jo mitybos ypatumus, sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, alergiją, epilepsiją. Autizmo sutrikimą turintieji gali valgyti tik vienos spalvos maistą arba, tarkime, tik miltinius patiekalus. Visa tai tėvai turėtų paaiškinti mokyklos darbuotojams“, – kalba D. Valkerienė.

Būtinai reikia informuoti pedagogus ir apie veiksmingus nuraminimo būdus: ar duoti vandens, ar atlikti kvėpavimo pratimų, ar uždėti ausines. Taip bus lengviau mokytojui – jam nereikės skaityti mokslinių straipsnių, jis žinos konkretaus vaiko ypatumus.

D. Valkerienė sako, kad tėvai privalo reaguoti į visas pedagogų pastabas: pamiršo, nepadarė, negali susikaupti, muša kitus. Tai būtina dėl paties vaiko gerovės. Reikšmingas ir mokytojų bei tėvų susirašinėjimas. „Iš pradžių mokytojas gali užrašyti, kas užduota, per kokį laiką užduotis atlikti. Vėliau tokių įrašų mažinti, kad vaikas priprastų įsiminti pats“, – dėsto asociacijos valdybos pirmininkė.

Ji pabrėžia: nederėtų turinčiųjų autizmo sutrikimą versti dalyvauti jiems nemaloniose, neįdomiose veiklose. Jei vaikas nenori dalyvauti kalėdiniame vaidinime, nenori rengtis kiškučiu ar snaige, nieku gyvu nedera versti jo to daryti. Jis gali padėti Kalėdų Seneliui nešti maišą ar tiesiog pastovėti greta kitų vaikų.

Taip pat tėvai kartu su pedagogais turi analizuoti, kas gali sukelti agresiją. „Šurmulys turintiesiems autizmo sutrikimą būna sunkiai pakeliamas, jis jiems susilieja į didelį triukšmą, kuris suerzina. Šie vaikai nemoka išreikšti norų, poreikių. Būtina nustatyti bet kokio jų elgesio priežastį ir ją pašalinti“, – sako mama.

D. Valkerienės teigimu, visais atvejais iniciatyvą turi rodyti tėvai. Jei mokykla netinkama, reikia ieškoti kitos. „Tačiau tėvai neturėtų numesti pedagogams ar kitiems specialistams vaiko – darykite iš jo stebuklą, o mes pažiūrėsime. Šiuo atveju svarbiausia yra bendradarbiauti“, – kalba D. Valkerienė.

Patarimai tėvams

JAV atliktais tyrimais nustatyta, kad tėvų, auginančių autizmo sutrikimą turinčius vaikus, nerimo ir streso indeksas yra gerokai aukštesnis nei kitų žmonių. Jis prilygsta Irake kariaujančių karių ar net išgyvenusiųjų Holokaustą patirto streso lygiui, todėl tėvai turi rasti laiko sau, jų pačių mėgstamai veiklai, pabūti tik dviese, burtis į savitarpio pagalbos grupes ir panašiai.

D. Valkerienė pabrėžia, kad tėvai, siekdami padėti savo vaikui, turi dirbti su juo nuolat, 24 valandas per parą. Asociacijos valdybos pirmininkė turi keletą patarimų, kaip elgtis su turinčiuoju autizmo sutrikimą tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje.

„Dirbant su autizmo sutrikimą turinčiu vaiku, labai svarbios pertraukėlės, kurios padeda atsipalaiduoti, išvengti pykčio priepuolių. Dera nustatyti darbui ir poilsiui skirtą laiką, perspėti apie veiklos keitimą iš anksto. Tam labai tinka laikmatis, kurį vaikas gali nusistatyti ir pats. Autizmo sutrikimą turintiesiems būdingas vizualus laiko supratimas, jie turi žinoti, kaip tai atrodo. Per pertraukas galima išeiti į lauką, pažaisti, užsiimti kita veikla“, – kalba mama.

D. Valkerienė sako, kad, bendraujant su šiais vaikais, reikia labai atsargiai rinktis žodžius. Negalima daugžodžiauti, vartoti perkeltinių prasmių, reikia vengti pakelto tono. Jei paklausime: „Kažin, ar tu šiandien nusiteikęs skaityti, ar atidėkim rytdienai?“, vaikas pakartos paskutinius žodžius: „Atidėkim rytdienai“. Reikia klausti tiesiai ir aiškiai: „Ar tu šiandien skaitysi?“ Tada sulauksime tinkamo rezultato.

Autizmo sutrikimą turinčių vaikų negalima barti, su jais reikia bendrauti ramiai. Tėvai, išleisdami mokinuką į mokyklą, neturėtų pridėti į kišenes įtampą mažinančių kamuoliukų, kitų žaislų, jei prieš tai neišmokė vaiko su jais elgtis. Kitaip šie reikmenys bus naudojami ne pagal paskirtį.

D. Valkerienė pabrėžia: tėvų vaidmuo ugdant kitokį vaiką yra svarbiausias. Be jų indėlio, noro užmegzti ryšį tiek su vaiku, tiek su aplinkiniais, teigiamo rezultato pasiekti nepavyks.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko