Neįgalaus vaiko globėja: mums jį atidavė kaip duonos kepaliuką

1/4
Teksto dydis:

Zita Kosteckienė savo globotinį meiliai vadina Antuku, nors jam – jau per dvidešimt. Vaikinui nustatyta sunki proto negalia, lydima daugybės somatinių sutrikimų. Tačiau moteris sako, jog dėl sprendimo prieš septyniolika metų priimti į šeimą neįgalų mažylį ji nėsyk nepasigailėjo.

Atidavė neprašydami dokumentų

Šiuo metu Zita su Antanu gyvena Klaipėdoje. Vaikinas lanko neįgaliųjų centrą „Klaipėdos lakštutė“. Tačiau judviejų istorija prasidėjo Ukmergėje. „Globos namuose dirbanti pažįstama moteris kartą prasitarė – ten yra mažiukas, būtų šaunu, jei pasiimtumėte jį vasaros atostogoms. Su vyru ir vaikais apsisprendėme – važiuojam. Pustrečių Antuką mums atidavė išsyk, nepaprašę nė paso. Iki šiol juokauju – kaip duonos kepaliuką... Nenuostabu: prieš tai mažylį jau buvo bandžiusios priglausti dvi šeimos. Viena ištvėrė su vaiku porą valandų, kita – pusantros paros. Ko gero, globos namų darbuotojai manė, kad ir mes Antuką greitai grąžinsime“, ‒ pasakoja Zita.

Tačiau Kosteckų šeima pasirodė atkaklesnė. Jie kantriai rūpinosi nei vaikščioti, nei kalbėti nemokėjusiu mažyliu. Tuo metu Antanas tik šliaužiojo keturiomis tarsi Mauglis ir ūkavo. Vaikas nežinojo, kas yra žaislai, nemokėjo nusilupti saldainio, kišo į burną neluptą bananą. Antuką prižiūrėjo visi – Zita, jos vyras ir net vaikai.

Kai atėjo metas po vasaros atostogų grąžinti mažylį į vaikų globos namus, šeima jau buvo spėjusi prie jo prisirišti. „Surengėme šeimos posėdį. Svarstėme – negalime būti tokie žiaurūs ir atiduoti mažylį į valdiškus namus. Apsisprendėme: auginsime toliau. Taip Antukas tapo mūsų šeimos nariu“, ‒ džiaugiasi Zita.

Po kelerių metų anapilin iškeliavo moters vyras, ji liko viena su dviem paaugliais vaikais ir neįgaliu globotiniu. Dukra išvažiavo mokytis į Čiurlionio menų gimnaziją, likęs sūnus padėjo auginti Antuką. Tačiau netrukus mokytis į Šiaulių universitetą išvažiavo ir jis. „Taip ir likome dviese su pagranduku“, ‒ šypsosi Zita.

Nusisuko giminės ir draugai

Moteris neslepia: didžioji dalis giminių ir artimųjų nesuprato sprendimo pasiimti į šeimą sunkią negalią turintį, nekalbantį vaiką. Klausimą „Ar nebuvo sveikų?“ užduodavo visi. Net Zitos motina ilgą laiką negalėjo susitaikyti su naujuoju šeimos nariu. „Vaikščiodama su Antuku, nuolat girdėdavau už nugaros šnabždant: „Va, šita pasiėmė dauną“... Žinoma, būdavo skaudu. Dabar jau prie visko pripratom ir einam aukštai iškėlę galvas. Antukas – mano vaikas. Niekam jo neatiduočiau“, ‒ meiliai į globotinį žvelgia Zita.

Nors Antanas šeimoje jau septyniolika metų, baimė, kad bus atiduotas svetimiems, išliko iki šiol. Kai kas nors užkalbina juodu gatvėje, vaikinas išsyk puola Zitai ant kaklo tarsi sakydamas – neatiduok manęs. Zita mena ir istoriją, nutikusią Umergės poliklinikoje. Jiedviem su Antuku ten besilankant, netikėtai užėjo globos namų slaugytoja. Antukas puolė Zitai į glėbį ir apkabino moterį taip stipriai, kad vos jos nepasmaugė. Prireikė aplinkinių pagalbos, kad atplėštų vaiką. „Net po daugelio metų Antukas nepamiršo ten patirtų nuoskaudų. Jų, kiek teko girdėti, būta nemažai“, ‒ graudinasi Zita.

Antukas niekur nenori išleisti Zitos vienos. Net iš miegų pašoka, išgirdęs raktų žvangesį. Todėl jiedu visur keliauja kartu – tiek į svečius, tiek pas draugus. „Jei žmonės priima mane, turi priimti ir mano vaiką. Jau ir pati nebenoriu niekur eiti be jo. Per tuos metus tarsi suaugome“, ‒ kalba Zita.

Tikrajai motinai nerūpėjo

Kai Antukas pateko į Kosteckų šeimą, jis turėjo motiną ir daug brolių bei seserų. Tėvas sudegė savo namuose kartu su dviem jaunausiais vaikais. Zitai iš pradžių buvo paskirta laikinoji globa.

Sykį Zita nusprendė susipažinti su tikrąja Antuko motina. Ji surinko visus jo brolius bei seseris ir išsirengė į kelionę. Moterį nustebino tai, kad vaikai pirmiausia paprašė sustoti prie prekybos centro. Ten visi iš savo gaunamų pašalpų pripirko motinai maisto. Bevažiuojant vyresnysis sūnus dar stabtelėjo prie ūkininko sodybos – nupirko mamai maišą bulvių. „Pasirodo, jie tai darydavo nuolat. Buvo graudu žiūrėti, kaip vaikai myli savo mamą net tada, kai ji jais visai nesirūpina“, ‒ ašarą braukia Zita.

Atvykusius pasitiko suklypusi trobelė, apaugusi žole iki juosmens. Vaikai išsyk pamaitino prie trobos pririštą alkaną šunį. „Motina išlindo nevalyva, nesusitvarkiusi. Vienas vaikų paklausė: „Mama, kodėl tu nesusišukavusi? Gi žinojai, kad atvažiuosim ne tik mes, bet ir Antuko globėja?“. „Tai kad prieš mėnesį pamečiau šukas“, ‒ apstulbino atsakymas.... Motina buvo spėjusi pragerti ir vaikų dovanotą mobilųjį telefoną“, ‒ baisisi Zita.

Be maisto, viename iš vaikų atvežtų krepšių pūpsojo degtinės butelis. Pamačiusi jį, motina visai prarado susidomėjimą vaikais. Išgėręs vos keletą stikliukų, patėvis puolė vyresnįjį Antuko brolį kirviu. „Visi persigandome, Antanas pradėjo klykti. Pagrasinau policija, greitai susisodinau vaikus į automobilį ir pabėgom nuo tokio motinos „svetingumo“. Po to išsyk kreipiausi į Vaikų teisių tarnybą, kad man būtų paskirta nuolatinė globa“, ‒ pasakoja moteris.

Pašaukimas – dirbti su neįgaliaisiais

Kai Antanui sukako aštuoniolika, moteris nusprendė persikelti į Klaipėdą. Čia Zita surado ir širdžiai mielą darbą neįgaliųjų centre „Klaipėdos lakštutė“. Tiesa, ji dirba kitame skyriuje nei lankosi jos Antanas. „Turiu prekybininkės išsilavinimą, tačiau dabar jau suprantu, kad mano pašaukimas – dirbti su neįgaliaisiais. Rūpinuosi senyvo amžiaus žmonėmis, keičiu jiems sauskelnes, maitinu, tvarkau namus. Dirbu slaugytojos padėjėja“, ‒ aiškina Zita. Kadangi Antanas centre būna visą dieną, moteris gali dirbti 0,75 etato. Kad turėtų daugiau žinių, ji baigė Darbo biržos rengiamus kursus ir gavo pažymėjimą.

Antukui „Klaipėdos lakštutėje“ labai patinka. Čia jį pasitinka malonūs darbuotojai, draugai. Vaikinas mėgsta lipdyti iš molio, prisėsti prie kompiuterio. Tačiau svarbiausias žmogus jo gyvenime – Zita. Be jos Antanas tarsi be rankų. Jis negalėtų pasirūpinti savimi – nemoka skaityti, rašyti, negali surinkti laiptinės kodo, atsirakinti durų, pasirūpinti asmenine higiena. Jam kasdien reikia keisti sauskelnes. Zita sako, kad savarankiškai vaikinas gali tik vaikščioti ir pats pavalgo.

Tačiau sunki globotinio negalia netrukdo jiedviem gyventi visavertį gyvenimą. Kiekvieną savaitgalį Zita su Antuku sėda į automobilį ir keliauja. Labiausiai abu mėgsta netoliese esantį zoologijos sodą. Ten Antukas turi mylimą vilką, šunį, nepamiršta šakalų ir ožiukų. Į zoologijos sodą šerti žvėrelių jiedu keliauja kartą ar keletą kartų per mėnesį. „Artėjant savaitgaliui, svarbiausias mūsų tikslas – susižinoti orų prognozę. Jei oras geras, rengiamės kelionei. Štai šį savaitgalį žadame aplankyti delfinariumą. Kai oras prastas, laiką leidžiame prie televizoriaus. Antukas mėgsta klausytis muzikos, žiūrėti serialus. Juos aptariame, išgyvename kartu su herojais“, ‒ juokiasi Zita.

Savo globotiniui moteris negaili nieko – Antukui skirtas geriausias maistas, jis aprengtas gražiausiais drabužiais. „Mano vaikas to nusipelno“, ‒ įsitikinusi Zita.

Vieno Antano moteris nepalieka niekur. Net kai jai buvo atikta kojos operacija, vaikinas buvo šalia. „Jis mane labai užjautė, slaugė, atnešdavo vandens. Žinoma, tas vanduo kartais išsipildavo, puodelis iškrisdavo. Bet juk svarbiausia – geri norai“, ‒ į savo vaiką vėl žvilgteli Zita.

Būta iššūkių

„Mano mimytė“, ‒ taip Antanas vadina Zitą. Jis visada jos laukia ir be galo myli. Moteris džiaugiasi, kad vaikinas užaugo labai gero būdo, mielas, švelnus, nuo jo veido niekada nedingsta šypsena. Tačiau moteris atvira – auginti Antuką nebuvo lengva. Būta daug nemigo naktų, vaikui reikalinga nuolatinė slauga. Pagrindinę diagnozę – sunkus protinis atsilikimas su žymiu kalbos neišsivystymu – lydi ir daugybė kitų ligų. Tai ir epilepsija, ir ligota širdis, ir lytinių organų sutrikimai, ir plokščiapėdystė ir daugybė kitų.

Kai Antukui sukako dešimt metų, jo sveikata ypač pablogėjo. Tuomet psichiatras rekomendavo šeimai įsigyti šunį. Augintinį šeima rinkosi itin kruopščiai. Nuspręsta pirkti vokiečių aviganį – šie šunys itin protingi ir prieraišūs. Kauno rajone surastas kilmingos vados šunelis tuomet kainavo pusantro tūkstančio litų. „Važiuojant namo, šuo išsyk įsitaisė Antukui ant kelių. Nuo tada jie tapo neatskiriami. Antuko sveikata išsyk pasitaisė. Dar mažą šunytį jis pradėjo maitinti šaukštu. Šuo taip įprato, kad nepradėdavo ėsti, negavęs maisto iš vaiko rankų. Jei Antuko nebūdavo namuose, šuo ir keletą parų likdavo alkanas. Štai toks stiprus ryšys juodu siejo“, ‒ prisimena Zita. Gaila, tačiau būdamas penkerių, šuo sunkiai susirgo ir jį teko užmigdyti.

Zita sako, jog jos kasdienybė su neįgaliu globotiniu yra kupina iššūkių. Tačiau jei kas sugrąžintų laiką atgal, ji nieko nekeistų. Nors moteris turi savo vaikų bei anūkų, Antukas – jos gyvenimo prasmė.

Neįgalų vaiką globojanti moteris neliko nepastebėta, ji sulaukė ir valdžios dėmesio. Z. Kosteckienė apdovanota Ukmergės rajono savivaldybės mero garbės raštu, taip pat ‒ Socialinės apsaugos ir darbo ministro padėkos raštu. Tačiau moteris mano, jog šeimoms, pasiėmusioms globoti neįgalius vaikus, dėmesio reikėtų daugiau. Ir ne dėl garbės. Galbūt gražus pavyzdys paskatintų ir kitas šeimas rinktis jos jau nueitą sunkų, bet labai prasmingą kelią.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko