Drąsių svajonių autorė

1/1
Teksto dydis:

Jautri menininkė ir drąsi kovotoja. Tokiais, atrodytų, tarpusavyje nederančiais epitetais, galima apibūdinti rašytoją, scenaristę ir kultūros veikėją Eligiją Volodkevičiūtę. Nepasidavusi klastingai ligai, ji tik savo valia ir pastangomis atsistojo iš neįgaliojo vežimėlio, baigė universitetą, tobulinosi įvairiose mokyklose ir kursuose. E. Volodkevičiūtė – Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė, išleidusi knygų vaikams, parašiusi animacinių filmų scenarijų, paskelbusi dailėtyros straipsnių. Moteris nežada sustoti ir su šypsena prasitaria, kad šiame gyvenime dar turinti daug sumanymų. Vienas jų – šuolis parašiutu.

Tikslas – vaikščioti

„Esu dvidešimčia metų jaunesnė, nei nurodyta pase, – šelmiškai šypsosi Eligija. – Iki penkiolikos metų visai nevaikščiojau. Ar galima tokį egzistavimą, kai be kitų pagalbos negali judėti, vadinti gyvenimu? Tuos dešimtmečius išbraukiu, nes visavertį gyvenimą pradėjau tik vaikščiodama ir turėdama pasirinkimo laisvę.“ Moters vaikystė paženklinta sunkiomis ligomis – tuberkulioze ir poliomielitu. Nepaisydama šių sunkumų, ji mielai dalijasi prisiminimais. Ir sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje mergaitė turėjo daug draugų, niekada neatsisakydavo dalyvauti vaikiškose išdaigose. Bendraklasiai ir kiemo vaikai Eligiją mėgo už jos avantiūrizmą. Ji net sugebėdavo su jais žaisti ledo ritulį – saugodavo vartus. „Dar iki šiol pakaušyje užčiuopiu randą, bet man labai patiko šis sportas, – juokiasi moteris. – Jei būčiau sveika, greičiausiai profesionaliai sportuočiau. Mano toks charakteris – niekada nepasiduoti.“

Perskaičiusi B. Polevojaus knygą „Apysaka apie tikrą žmogų“, Eligija vaikystėje pati nutarė pasveikti. Jai paliko didelį įspūdį pagrindinio veikėjo didvyriškumas. Nusprendusi, kad turi dvi kojas, nors ir šleivas, kreivas, ir dvi rankas, ji privalo pradėti savarankiškai judėti. Moteris pasiryžo mankštintis, išbandyti įvairias procedūras, nors gydytojai kategoriškai rekomendavo to nedaryti. Eligija mankštindavosi namie arba sesers padedama važiuodavo į Vilniaus Vingio parką. Niekas nesustabdė merginos, siekiančios savo tikslo: nei kaimynų apkalbos, nei iki kraujo nutrinti keliai. Labiau už viską ji norėjo eiti ir dabar gali patvirtinti, kad pastangos buvo vaisingos – iki šiol vaikšto pati, be jokios pagalbos.

Gyvenimo kelią padiktavo artimieji

Eligija neslepia: didžiausią įtaką charakteriui ir pasaulėžiūrai darė tėtis ir sesuo. „Nuolatinį norą mokytis ir tobulėti išugdė tėtis, sakydamas, kad pinigų užsidirbti turiu tik savo darbu“, – pasakoja E. Volodkevičiūtė. Gal todėl moteris visą gyvenimą mokosi, neapsiriboja viena veikla ir nuolat plečia akiratį. Aistrą rašyti taip pat pažadino tėtis. „Vaikystėje įsimylėjau, o tėtis pakišo man popieriaus lapą ir pasiūlė rašyti laiškus, kad išgaruotų meilė“, – prisimena ji. Meilė pasibaigė, bet poezija rašytoją lydi visą gyvenimą.

Moteris pasiguodžia, kad leidyklos nerodo susidomėjimo lyrika, nes ji mėgstanti klasikinę eilėdarą, sonetus, trioletus, o tai nėra paklausu ir madinga. Todėl ir guli kūryba stalčiuje. Kita vertus, rašytoja yra išleidusi nemažai knygų vaikams. Jos knyga „Mirachos, pelytės ir jų draugo katino grūdai“ yra pirmoji Lietuvoje vaikams skirta istorija apie Holokaustą. Parašyti šį novelių romaną Eligiją pastūmėjo vaikystėje tėvo pasakota istorija, kaip jis padėjo išgelbėti mergaitę iš geto. „Artimojo meilė ir žmogaus moralė – tai vertybės, kurios tada padėjo išgyventi ir likti žmogumi. Tikiuosi, tokios istorijos neleis pasikartoti getui“, – pasakoja rašytoja.

Domėtis vaizduojamuoju menu ir animacija Eligiją pastūmėjo jos sesuo dailininkė ir animatorė Nijolė Valadkevičiūtė. Jos abi drauge kūrė animacinius filmus: Eligija rašė scenarijus, sesuo užsiėmė animacija. Moterų tandemas labai sėkmingas – autorės gali pasigirti daugiau kaip 50 animacinių darbų. Filmas „Rytoj, 11 val. vakare“ 1985 m. pelnė Kazachstano rašytojų sąjungos prizą už scenarijų. Daugelis filmų yra pristatyti tarptautiniuose kino festivaliuose, trys nominuoti Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Rašytoja dėkinga savo seseriai už postūmį: „Sakydavo, trauk iš stalčiaus savo rašinius ir pirmyn!“ Eligija yra publikavusi spaudoje daug straipsnių dailės ir dailėtyros temomis.

Šiuo metu E. Volodkevičiūtė tvarko savo kūrybos archyvą, rengia interaktyvią lietuvių kalbos gramatiką vaikams. Taip pat svarsto apie memuarus.

Turi šimtą svajonių

Eligija su humoru žiūri į savo negalią, nekeikia lemties. Tik vieno gailisi – kad dėl ligos negalėjo tęsti universitetinių psichologijos studijų dieniniame skyriuje. Tuo metu vienas rašytojos eksperimentas su sveikata, prisiskaičius liaudies medicinos knygų, vos nesibaigė tragiškai. Atsigavusi ir sustiprėjusi, ji grįžo į universitetą, bet jau studijuoti lietuvių filologijos.

„Labai mėgstu savo gimtąjį kraštą, puoselėti šalies kultūros tradicijas. Taip pat mano aistra – knygos ir informacinės technologijos, – dalijasi savo optimizmo šaltiniais E. Volodkevičiūtė. – Kai turi veiklos, negali būti nelaimingas. Tiems, kurie visgi prarado gyvenimo džiaugsmą, siūlau daugiau bendrauti su draugais ir galbūt atvirai savęs paklausti, kodėl aš nelaimingas.“ Eligija tikina, kad jai tiesiog patinka gyventi ir matyti, kaip gyvena kiti. Ir svajonių ji sakosi turinti daug – gal šimtą, visų ir neišpasakosi.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko