Žmogui svarbiausia – bendravimas

1/11
Teksto dydis:

Rokiškio rajono neįgaliųjų draugija sukvietė bendraminčius į vieną būrį nuostabioje Sartų ežero pakrantėje pabūti kartu, pasilinksminti, pasirodyti, kam gabūs. Sutikti žmonės kaip susitarę sakė, kad bendravimas, bendra veikla gelbsti nuo kasdienybės rutinos, padeda užmiršti bėdas, skausmus.

Neįgalieji – aktyviausi

Negalia neretai atneša skausmą, apsunkina judėjimą, apriboja darbingumą, tačiau ne visada uždaro tarp keturių sienų. Tokiais atvejais puiki išeitis – burtis į bendruomenes, įvairias neįgaliųjų organizacijas. Jos dažniausiai teikia ir įvairias buities rūpesčius padedančias įveikti paslaugas (pavėžėjimo, asmeninio asistento, higienos ir pan.), tačiau bene aktualiausia neįgaliųjų draugijų veikla – užimtumas, buvimas kartu. Tad ir į Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos surengtą sąskrydį susirinko bičiulių ne tik iš įvairių Rokiškio neįgaliųjų organizacijų, bet ir iš Skemų socialinės globos namų, Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Utenos, Rokiškio, Ignalinos, Zarasų, Visagino rajonų. Jie atsivežė ir savo ansamblius, kurių neretoje draugijoje yra ne po vieną, pristatė rankdarbius, sportavo, juokavo – tiesiog buvo kartu.

Kad tokios bendrystės labai reikia, pastebi ir antrus metus Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijai vadovaujantis Algis Veikšys: jo teigimu, esminis tokios organizacijos tikslas – dėmesys žmogui.

Reikia pastebėti ir pamatyti kiekvieną, rasti gerą žodį, prireikus – padėti. A. Veikšys sako lankantis vienišus neįgaliuosius ir pastebintis, kaip labai jiems reikia nuoširdaus pokalbio, išklausymo. Tenka ir 3–4 valandas kalbėtis. Jis sako prisimenantis atvejį, kai nuvažiavo pasveikinti su gimtadieniu iš lovos nepakylančios moters. Ji nepaprastai susijaudino, graudžiai apsiverkė – tikriausiai pirmą kartą gavo gėlių, sulaukė tiek dėmesio. Dar paaiškėjo, kad moteris neturi skalbyklės. Kadangi draugija buvo gavusi labdaros iš vokiečių maltiečių, nusprendė vieną skalbimo mašiną padovanoti jai.

Tokių atvejų A. Veikšys gali pasakoti ne vieną. Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas pabrėžia, kad dirba ne vienas – turi visą būrį bendraminčių, pagalbininkų. Draugijos padaliniai yra įsikūrę kiekvienoje seniūnijoje, taigi vienokių ar kitokių veiklų vyksta ir jose. A. Veikšys sako besitikintis, kad kiekvieno padalinio vadovas pastebės, jei kuriam žmogui reikia pagalbos, aplankys gulinčiuosius, pabendraus, padrąsins.

Stengiasi aplankyti kiekvieną

Panevėžio rajono neįgaliųjų draugija vienija per 700 narių. Kadangi rajonas kaimiškas, tenka veiklas organizuoti taip, kad naudą pajustų visi rajono žmonės su negalia. Pasak Neįgaliųjų draugijos pirmininkės Aurelijos Petronienės, seniūnijose vyksta įvairių užsiėmimų (muzikos, dailės terapijos), draugijos ansamblis taip pat repetuoja ne Panevėžyje, o viename padalinyje – Raguvoje.

Paįstrio seniūnijos neįgaliaisiais rūpinasi Zita Kazlauskienė. „Noriu, kad draugijai priklausytų ir žmonės iš atokių vienkiemių, todėl būtinai aplankau kiekvieną iš jų. Važiuoju pas juos laukais, takeliais, prašau vyro, sūnaus, kad pavežtų“, – sako moteris. Ji neslepia, kad tai daryti nelengva – rajonas didelis, žmones labai sunku suburti. Tačiau moteris sako pastebinti, kad jie yra pasiilgę bendravimo, todėl labai noriai įsitraukia į įvairias veiklas: užsisako neįgaliesiems skirtą laikraštį „Bičiulystė“, dalyvauja renginiuose, vyksta į ekskursijas. „Jie kartais net neklausia, kur važiuosim, kiek prisidėti reikės, svarbu būti kartu“, – juokiasi Z. Kazlauskienė.

Jos teigimu, miestelio centre žmonės turi daugiau veiklos, o pakraščiuose dažnai būna pamiršti. Daug yra vienišų žmonių, pas kuriuos niekas neužsuka, nebent paštininkas. „Niekas neprašo materialių dalykų, visiems reikia bendravimo“, – dalijasi patirtimi moteris. Tiesa, jai neteko matyti, kad žmonės būtų apleisti – jei jau kurį ištinka bėda ir jis nebegali savimi pasirūpinti, visada pamato kaimynai. Jie informuoja seniūniją, o ši imasi tas bėdas spręsti. Beje, seniūnas daug padeda ir neįgaliųjų organizacijai, prireikus duoda autobusiuką. Tik bėda ta, kad jis nepritaikytas žmonėms su neįgaliųjų vežimėliais. „Turime jaunų vaikinų su vežimėliais, bet niekur negalime kviesti, pačios neįkelsime jų“, – apgailestauja Z. Kazlauskienė.

Jos teigimu, paprastai tie, kurių negalia sunkiausia, mažiausiai skundžiasi „Mūsų draugijos nariai yra aktyviausi žmonės kaime. Jie daugiausiai išvažiuoja, visur dalyvauja“, – džiaugiasi Z. Kazlauskienė. Moteris pasakoja anksčiau dalyvaudavusi „Saulės“ grupės veikloje – kartu su kitais „Carito“ savanoriais lankydavusi vienišus žmones, senukus. Tačiau šios veiklos teko atsisakyti, nes būdavo sudėtinga važinėti į miestą. Šią veiklą pratęsė Neįgaliųjų draugijoje.

Trūksta paslaugų bendruomenėje

Kalbutiškės, kaimas, kuriame buvo susibūrę neįgalieji, įsikūrusios Jūžintų seniūnijoje. Šios vietos seniūnė Audronė Baltuškaitė džiaugiasi, kad miestelis tvarkosi, gražinasi. Jis pamažu tampa vasaros atostogų vieta, nes yra įsikūręs net prie 2 ežerų, netoliese – įspūdingas Gačionių dvaras. Vis dėlto seniūnė neslepia, kad kaimuose žmonėms darosi vis sunkiau gyventi dėl mažėjančių paslaugų: uždarė paštą, mokykla tapo pagrindine, viešasis transportas važiuoja vos 2 kartus per dieną. Dar liko ambulatorija, tačiau vietiniai nuogąstauja, kad mažėjant gyventojų ir ją uždarys.

Pasak A. Baltuškaitės, paslaugų mažėjimas žmones gniuždo. Vis mažiau seniūnijoje pasilieka jaunimo, daugėja senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių (šiuo metu miestelyje gyvena per 300 žmonių, sovietmečiu buvo daugiau nei 1000).

Pastariesiems reikia įvairios pagalbos. Seniūnija turi 2 autobusiukus, kuriais žmones nuveža į gydymo įstaigas (ir į Vilnių, Kauną), į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ir pan. Seniūnijos rūpesčiu senukams, neįgaliesiems padeda ir gaunantieji pašalpas (jie turi atidirbti 90 valandų per ketvirtį) – sukapoja malkas, suneša jas, atlieka kitus darbus.

Seniūnijoje dirba 2 socialinės darbuotojos: viena – su rizikos šeimomis, kita – su senukais ir neįgaliaisiais. Dar puse etato įdarbinta Socialinių paslaugų centro lankomosios priežiūros darbuotoja, kuri prižiūri 3 ar 4 šeimas: atneša maisto, padeda apsitvarkyti. Tačiau, pasak seniūnės, kartais tokių paslaugų nebeužtenka. Neseniai iškilo problema – viena šeima turi neįgalų sūnų, kuris visiškai nesikelia iš lovos. Deja, tėvai vis labiau sensta ir nebepajėgia sūnaus prižiūrėti. Jiems neužtenka pagalbos dieną, jos reikia ir naktį.

Jūžintuose veikia dienos ir trumpalaikės socialinės globos centras. Siūlyta sūnų apgyvendinti bent kuriam laikui šioje įstaigoje, tačiau tėvai atsisako. Kaip tokiai šeimai padėti? Deja, apie paslaugas visą parą Lietuvoje galime tik pasvajoti. Tokių, kurie atsisako eiti į įstaigą, pasak seniūnės, yra ne vienas. Kai kurie žūtbūt nori likti savo namuose – verčiau bus mažiau pavalgę ar sušalę. Jei žmogui blogai globos namuose, turėtų būti galimybė gauti paslaugas namuose – matome, kad kitose šalyse taip yra, įsitikinusi A. Baltuškaitė.

Seniūnė pasakoja ir apie socialinio verslo idėją – vietos veiklos grupėje yra parengtas projektas teikti socialinio taksi paslaugas. Žadama, kad atsiradus naujai paslaugai žmonės bus vežami pas gydytojus, jiems bus atvežama iš mokyklos valgyklos maisto ir pan. Telieka sulaukti finansavimo.

Vis dėlto seniūnė nusiteikusi optimistiškai – žmonės nėra visiškai atskirti net kaimuose. Kas nori, gali išvažiuoti ir į koncertus, ekskursijas, gražių švenčių surengiama ir pačiuose Jūžintuose. A. Baltuškaitė pasidžiaugė, kad neužsisėdėti žmonėms padeda ir tokios veiklios bendruomenės kaip Neįgaliųjų draugija.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko