Važiuodami nešame žinią: negalia netrukdo keliauti

1/11
Teksto dydis:

Judėjimo negalią turintys keliauninkai iš Šiaulių, Radviliškio, Tauragės, Kauno, Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų, judantys tik rankomis varomais neįgaliųjų vežimėliais su specialiais priedais – varytuvais – liepos 9-ąją Monciškėse baigė tradicinį Lietuvos žmonių su negalia sąjungos organizuotą maratoną.

Išvykę iš Pakruojo apsilankė Arimaičiuose Radviliškio rajone, Voveriškių kaime Šiaulių rajone, Kuršėnuose, Plateliuose ir kitur. Žygio dalyviai lanko įvairius visuomeninės paskirties objektus, vertina, ar šie objektai atitinka universalaus dizaino principus, diskutuoja ir tariasi su pastatų savininkais, ką galima padaryti, kad objektai taptų prieinami negalią turintiems bei sunkiau judantiems žmonėms.

Dvi moterys vyrams nenusileis

Į maratoną dešimties vyrų būryje leidosi dvi ištvermingos ir atkaklios moterys: šio maratono vadovė Ginta Žemaitaitytė ir Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė. Kelintas šis žygis, ji tiksliai ir nepamena, tiesiog nesuskaičiuoja, bet tikina, kad visi buvo labai smagūs. „Žmonės mus sveikina, mojuoja, signalizuoja vilkikų vairuotojai, o mes ir siekiame, kad mus matytų, kad suprastų, jog esame tokie patys – norintys keliauti, pamatyti, išbandyti save“, – sako A. Packevičiūtė.

Pasak G. Žemaitaitytės, žygio tikslas buvo apsilankyti mažuose miesteliuose: Alsėdžiuose, Kuršėnuose, kalbėtis su kaimiškų vietovių seniūnais apie tai, ar pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia prekybos centrai, ar yra nuolydžiai įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu į bažnyčią, į kitus pastatus.

„Važiuodami mes nešame žinią savo likimo draugams, kurie dabar savarankiško gyvenimo įgūdžių mokosi Monciškių landšafto terapijos ir rekreacijos centre ar naudojasi aktyviosios reabilitacijos paslaugomis pajūryje. Mes jiems sakome: „Negalia mums netrukdo keliauti, stovyklauti, junkitės prie mūsų, išdrįskite ir pamatysite, koks gali būti įdomus ir visavertis gyvenimas“, – pasakoja žygio vadovė.

G. Žemaitaitytė džiaugiasi, kad šio žygio metu jie jautė ypatingą Lietuvos policijos globą. Pakruojo rajono policijos komanda juos lydėjo iki Radviliškio rajono, paskui perėmė radviliškiečiai, juos pakeitė šiauliečiai ir t. t.

Nepraleidžia nė vieno maratono

Joniškietis Gintaras Balčiūnas dar nėra praleidęs nė vieno maratono – šįkart jis važiavo jau tryliktą kartą. Vyras atviras: iki traumos, kurią patyrė beveik prieš 19 metų, jis visai nesportavo, o dabar, nors priverstas judėti neįgaliojo vežimėliu, žaidžia krepšinį. „Važiuoju treniruotis į Šiaulius, nes Joniškyje neįgaliųjų sporto klubo nėra“, – sako jis ir pasakoja, kad baigęs socialinius mokslus, dirba socialiniu darbuotoju Beržėnų senjorų namuose. Ar nesunku dirbti tokį darbą, sėdint neįgaliojo vežimėlyje?

„Sunkesnės būklės senoliams padeda kiti darbuotojai, o aš tvarkau dokumentus, vedu seneliams įvairius užsiėmimus“, – aiškina G. Balčiūnas. Apie ankstesnius maratonus vyras gali pasakoti net neatsikvėpdamas. „Buvome Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvą ne kartą pervažiavome. Bendrakeleiviai visada draugiški, linksmi. Pamatau pasaulį, gamta grožiuosi ir vis tyliai pasidžiaugiu, kad nesustojau, neatsilikau nuo draugų“, – džiaugiasi G. Balčiūnas.

Metė iššūkį sau

Tauragiškis Stasys Dadūra į tokį ilgą, net savaitę trunkantį žygį išsiruošė pirmą kartą. Stasys supažindina ir su savo broliu Pauliumi Dadūra. Trylikametis Paulius pasiruošęs brolį lydėti šalimais važiuodamas dviračiu. 2004 m. Stasys pateko į avariją ir tapo neįgalus. Stasys pasakoja, kad mokėsi Valakupių reabilitacijos centre profesijos, vėliau grįžo į Tauragę, sukūrė šeimą, augina sūnų, dirba vadybininku. „Per šias atostogas nutariau mesti iššūkį pats sau“, – sako vyras ir prisipažįsta, kad šeima, išleidusi jį su broliu, jaučiasi rami.

Radviliškietis Liudas Barkauskas maratone dalyvavo jau šeštą kartą. Prieš devynerius metus jis, važiuodamas automobiliu, patyrė avariją. Nuo to laiko juda tik neįgaliojo vežimėliu. L. Barkauskas gerai prisimena, koks sutrikęs ir nepasitikintis savimi jis buvo tada, kai bandė atgauti jėgas Monciškių landšafto terapijos ir rekreacijos centre. „Sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje, mąsčiau, kiek jau išmokau – užvažiuoti ant nuolydžio, apsisukti.

Širdyje kirbėjo nerimas: kaip gyvensiu toliau? Ir staiga iš toli pamačiau atvažiuojančią ilgą vorą vyrų ir moterų, sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose. Kai jie sustojo, sužinojau, kad visi nuvažiavo jau per du šimtus kilometrų, nakvojo palapinėse. „Negi ir aš taip galėsiu?“ – klausiau savęs mintyse, o po trejų metų prisijungiau prie maratono dalyvių pats!“ – pasakoja vyras ir džiaugiasi, kad pirmasis maratonininkų sustojimas buvo Radviliškio rajone Arimaičiuose, prie jo sodybos.

Į kelią leidosi su varytuvais

Sigitas Žvaigždė anksčiau dirbo viešojoje įstaigoje „Retenė“, ten konstravo varytuvus. Šiuo prietaisu ir pats naudojasi maratone. Vyras aiškina, kad varant vežimėlį varytuvais su pedalais dirba pilvo raumenys, tvirtėja ir stiprėja rankos, krūtinės ląsta. „Šis maratonas man dešimtas“, – skaičiuoja Sigitas ir prisimena savo pirmąjį maratoną, kai važiavo į Anykščius. „Iš pradžių buvo sunku susikaupti. Viskas atrodė nauja, bet vėliau toks entuziazmas pagavo, kad visą žiemą apie maratoną svajojau“, – prisimena S. Žvaigždė. Vyras neįgaliojo vežimėliu pradėjo naudotis prieš 20 metų po sunkios onkologinės operacijos.

Pakruojiečiui Egidijui Gabriūnui šis maratonas taip pat dešimtas. Vyras dirba „Retenėje“. Jis tikina, kad nei vyresnis amžius, nei nustatytas 20 procentų darbingumas netrukdo jam dirbti šaltkalviu ir dalyvauti maratonuose. „Ne per seniausiai apvesdinau sūnų, labai laukiu anūkų“, – sako Stasys ir tikisi parodyti būsimiems anūkams, koks ištvermingas jų senelis.

Į pagalbą skubėjo savanoriai

Dviračiais maratono dalyvius lydėjo savanoriai. Ramūnas Aladavičius ir Vladas Druteika yra Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Vilniaus skyriaus specialistai. Vyrai sako, kad jau yra dalyvavę ir ankstesniuose maratonuose. Jiems yra tekę ne tik pastumti neįgaliųjų vežimėlius į įkalnes, bet ir pirmąją pagalbą suteikti. Savanoriai stebi, ar kuris maratono dalyvis neatsilieka, ar nereikia pagalbos.

Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos moksleivis Rokas Jankauskas lydi Žmonių su negalia maratoną jau dešimtą kartą. Į pirmąjį maratoną traukė visa šeima. Šį kartą važiuoja tik Rokas ir jo mama Lina. Ji vyriausioji maratono virėja. L. Jankauskienė dirba Linkuvos globos namuose socialine darbuotoja, o savo atostogų dalį kiekvieną vasarą skiria šiam tradicija tapusiam žygiui. „Man maratonas – įdomiausia atostogų dalis“, – sako moteris ir prisipažįsta susidraugavusi su žygio dalyviais, visi jie tapę artimi kaip šeimos nariai.

Robertas Ašmanavičius, Pakruojo viešosios įstaigos „Retenė“ direktorius, sako, kad ši kelionė, kaip ir visos ankstesnės, buvo dalyvių ryžto, ištvermės išbandymas, iššūkis sau patiems. Žygiuose buvo dienų, kai taip kepino saulė, kai asfaltas tirpo, kai per lietų tarsi plaukte plaukė, bet išsiskirdami po kiekvieno žygio dalyviai jau pradeda laukti kito.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko