Tapę bendruomenės dalimi, pasijutome stipresni

1/3
Teksto dydis:

Vidurvasaris, pats atostogų metas, o Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijoje sutinkame ne tik vadovę, bet ir nemažą būrį organizacijos narių. Kodėl vasarą, kai daugelis traukia į sodus, sodybas ar tėviškę, šie žmonės, kaip ir kiekvieną kitą metų laiką, renkasi čia?

Dainuoti smagu, bet dalytis išgyvenimais – svarbiau

Rolanda Petronienė Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos pirmininke dirba jau septyneri metai. Jos iniciatyva įsteigtas ansamblis „Verbena“, pradėjo veikti amatų būreliai, žmonės kviečiami į bendras keliones. Tačiau negalią turintieji čia ateina ne vien dainuoti ar pasimokyti naujų rankdarbių, šiuo metu – odos dirbinių gamybos. Žmonės ieško žmonių, kurie gyvena panašiai kaip jie, turi panašių rūpesčių ir bėdų, kad galėtų pasikalbėti, pasiguosti. Bendravimas, tarpusavio supratimas – kaip laimės vitaminas: padeda ne tik geriau, bet ir saugiau jaustis.

„Manęs dažnai klausia, ką jūs ten veikiate tuose savigalbos ar saviugdos suėjimuose. Matyt, sėdite ir plepate“, – sako Rolanda ir pasakoja, kad viskas yra visiškai kitaip. Užsiėmimuose draugijos nariai kompiuteriu ir nesudėtingomis kompiuterinėmis programomis išmoksta naudotis, įvairių naudingų gyvenimiškų patarimų išgirsta. Pokalbiai iš širdies apie sveikatą, artimuosius visiems labai svarbūs. O vyresniesiems taip reikia, kad juos kas nors išklausytų...

Kad senatvėje būtų į ką atsiremti

R. Petronienė puikiai pažįsta savo žmones, gali daug apie juos pasakoti. Labiausiai moteris apgailestauja, kad daugelio senyvo amžiaus draugijos narių bent vienas ar net visi vaikai išvažiavę dirbti į kitas šalis. Štai Liuda (vardas pakeistas) užaugino dvi dukras, bet šiandien ji Lietuvoje visai viena. Vienos dukters jau nebėra tarp gyvųjų, kita gyvena Vokietijoje. Moteris baigia jau septintą dešimtį, kenčia nuo sąnarių ligų.

Atėjo į draugiją nedrąsi, susigūžusi nuo vienatvės. Pradėjusi bendrauti sužinojo, kad kone kas antras narys toks pat kaip ir ji, vaikus į užsienį gyventi išlydėjęs ir širdyje vis laukiantis. Daugelis jų tikisi, kad nors trumpam vasarą iš tolimų kraštų parvažiuos vaikai, atveš anūkus. Tačiau vaikai parvažiuoja retai, tad visiems tenka atsiremti į bendraamžius, kad jaustųsi stipresni. Neįgaliųjų draugijos pirmininkė pasakoja, kad vaikams išvykus pasitaiko ir itin skaudžių gyvenimo situacijų. Ir jai pačiai, ir kitiems yra tekę slaugyti sunkiai sergančią draugijos narę ir net išlydėti ją anapilin, nes vaikai iš tolimų užsienių nespėjo sugrįžti.

Neįgaliųjų draugijos vadovė savo pareiga laiko aplankyti negalinčius išeiti iš namų, nueiti į parduotuvę ar kitokios pagalbos stokojančius žmones. „Lankome draugijos narius, kurie nebegali ateiti ar gyvena toliau. Danutei Visokavičienei 85-eri, moteris juda tik neįgaliojo vežimėliu, todėl labai džiaugiasi, kad ją aplankome, kad atnešame maisto produktų ir šiltą žodį. Tautvydas Bušas dar tik šeštoje dešimtyje, bet dėl ligos jau dešimt metų sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vyras taip pat visuomet mūsų labai laukia.“

Negalima užmiršti ir jaunimo

„Bendruomenė reikalinga ir jaunimui“, – sako Rolanda ir pasakoja apie jauną vaikiną, kuris po sunkios ligos ilgai buvo užsidaręs namuose. „Tėvai jį pernelyg saugojo, globojo. Sužinoję apie jį draugijoje, nuėjome ir įkalbėjome lankyti sporto klubą. Atgijo vyras!“ – pasisekimu džiaugiasi pirmininkė ir pasakoja, kad jaunimą į savo veiklą įtraukti nėra lengva. Draugija iš viso vienija 167 narius, iš jų vaikų ir jaunuolių iki 18 metų yra vos 10, iki pensinio amžiaus žmonių – 30, visi kiti jau senjorai. Turintys negalią jaunuoliai mieliau laiką leidžia prie kompiuterių, naršo internete, taip pat bendrauja su draugais. Suaugusieji su lengvesne negalia taip pat stengiasi būti naudingi namuose ar darbo rinkoje, tad ir jiems laiko viskam nepakanka.

Veiklos nuotaikai praskaidrinti

Baigėsi ansamblio repeticija ir draugijos patalpose pasigirdo šurmulys: visi mielai bendrauja tarpusavyje, kalbasi apie būsimas keliones po Lietuvą, neskuba skirstytis.

Vilija Einikytė turi judėjimo negalią, kenčia dėl stuburo negalavimų, be to, serga ir onkologine liga. Bet moteris nesėdi su savo bėdomis viena. Du kartus per savaitę ji ateina į ansamblio repeticijas, kiek leidžia sveikata, sportuoja žmonių, turinčių fizinę negalią, klube „Entuziastas“. „Kai likau ir be darbo, ir be sveikatos, buvo labai sunku, o čia tarp žmonių sušilau, atkutau“, – pasakoja Vilija ir prisipažįsta, kad turi svajonę.

Valakupių reabilitacijos centre ji mokėsi floristikos. Labai nori vėl pradėti dirbti, šį kartą su gėlėmis. Darbo negavo, tad pati savo sodyboje augina gėles, daro puokšteles ir ketina dirbti pagal verslo ar individualiosios veiklos liudijimą. „Dar noriu padirbėti“, – sako 54-erių metų moteris ir viltingai šypsosi.

Antanas Jankauskas kitąmet švęs devyniasdešimtmetį. Vyras vaikšto su lazdele, nes po klubo sąnario operacijos pradėjo šlubuoti, bet dar dainuoja net trijuose kolektyvuose. „Galiu ir šokti“, – juokauja Antanas ir sako, kad dalyvaus visokiose veiklose, kol gyvas bus.

Diana Vaišnorienė stuburą susigadino paauglystėje. „Buvau tik dešimties metų. Turėdama užsidirbti pinigėlių, ravėdavau Latvijoje burokus. Pradėdavau darbą 5 valandą ryto ir taip iki pat sutemų. Jauna niekuo nesiskundžiau, o vėliau prasidėjo stuburo skausmai, medikai ilgai nenustatė ligos, tik po ilgo laiko diagnozavo stuburo išvaržą, radikulitą. Man jau 67-eri, – sako Diana, – bet ir dainuoju, ir dar sporto klube lankausi. Nebūtų draugijos ir draugų – sėdėčiau viena, nes dukrelė gyvena toli, svetimam krašte. O draugijoje mane ir skaipu išmokė kalbėtis, tai dukrą nustebinau!“

Atsisveikindama Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rolanda Petronienė dar kartą patikino: „Bendruomenė reikalinga ir jauniems, ir vyresniems. Kai žmogus sako: aš niekam nepriklausau ir man nieko nereikia, jis apgaudinėja pats save. Tokie žmonės labai kenčia nuo vienatvės, bet nenori prisipažinti sau ir kitiems, kad jaučiasi blogai“, – ir pridūrė, kad ji pati, besirūpindama kitais, pamiršta savo sveikatos bėdas.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko