Talačkoniai – neįgaliųjų vienybės ir bendrystės pradžių pradžia

1/22
Teksto dydis:

Greit bus jau keturi dešimtmečiai, kaip vidurvasarį atokus Pasvalio rajone įsikūręs Talačkonių kaimas sukviečia iš visos Lietuvos bendravimo, šiltų žvilgsnių, nuoširdžių apsikabinimų išsiilgusius žmones. Ir šiemet į Lietuvos neįgaliųjų draugijos surengtą šventę, tapusią gražia tradicija, susirinko apie pusantro tūkstančio dalyvių.

Sveiki sugrįžę! Sveiki atvykę!

Biržietis Egidijus Šatas mena, ko gero, visus susitikimus, kurie neįgaliuosius subūrė į bendriją. Ir tuos, kai rateliais judantys, ramentais pasiramsčiuojantys žmonės, turintys sunkią negalią, rinkdavosi bičiulių sodybose, ir tuos, kai ilgai prie rusenančio laužo šnekučiuodavosi tuometinio „Istros“ kolūkio pirmininko Povilo Džiuvės svetingai priimti Talačkoniuose.

E. Šatas džiaugiasi, kad Lietuvos neįgaliųjų draugija tęsia tradiciją kasmet visus sukviesti draugėn, suteikti jiems progą išvysti seniai matyto draugo veidą, sužinoti, kaip jam sekasi, kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais jis gyvena. Dabar dar vieno dosnios širdies likimo bičiulio – Balsių malūno šeimininko Rimo Želvio – dėka jau septintą kartą neįgalieji iš visos Lietuvos suplūdo į išpuoselėtą gamtos kampelį. Čia juos pasitiko iš tolo šviečiantis užrašas: „Sveiki sugrįžę! Sveiki atvykę!“

Pasak E. Šato, Talačkoniai daugeliui neįgaliųjų – lyg šventovė. „Talačkoniai – mūsų vienybės, mūsų bendrystės pradžių pradžia“, – sako neįgaliųjų judėjimo veteranas. Tik gaila, kad vis mažiau čia beatvyksta tikrųjų šių susitikimų pradininkų. Vienus nuo tolimesnių kelionių sulaiko nusilpusi sveikata, kitų nebėra kam atvežti. Vis dėlto į E. Šato kvietimą visiems šių susitikimų pradininkams ir puoselėtojams kartu nusifotografuoti atsiliepė ne toks mažas būrelis žmonių. Tarp jų – Eleonora ir Petras Šakaliai, Virginijus Kalvėnas, Vlada Gribėnienė, Stasys Černevičius, dar keletas kitų.

Tauragiškiai brolis ir sesuo Regina bei Kęstutis Gavėnios save taip pat laiko neįgaliųjų judėjimo senbuviais. Jiedu abu neįgalūs nuo vaikystės. Raumenų atrofiją, ko gero, paveldėjo su giminės genais. Tokia pati negalia vargino ir dar vieną brolį bei seserį. Regina ir Kęstutis stengiasi nepraleisti nė vieno susitikimo Talačkoniuose. Tiesa, jiedu irgi neslepia liūdesio – senųjų draugų vis mažiau besutinka. Tačiau susiranda naujų, susibičiuliauja.

Sveikindama visus atvykusius ir jau ne vienerius metus čionai vis sugrįžtančius likimo bičiulius, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko pasidžiaugė, kad sielas šildančiai draugystei nebaisūs jokie atstumai. Jai pritarė ir Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė. O pasak jau antrą kartą į šventę atvykusio Seimo nario Justo Džiugelio, tik aktyvūs, veiklūs, renginiuose dalyvaujantys žmonės kuria Lietuvą. „Ačiū, kad dalyvaujate tokiuose renginiuose, ačiū, kad kuriate Lietuvą“, – sakė jis.

Puiki proga susitikti, susipažinti

Virginijus Žemaitis į Talačkonius atvyko trečią kartą. Aktyvus, bendrauti mėgstantis vyriškis visada likimo bičiulių apsuptas. „Labai šaunu čia, suvažiuoja draugai iš visos Lietuvos. Prieina, sveikinasi. Kai kurių net nepažįstu – pasirodo, tai feisbuko draugai“, – nuotaikingai pasakoja vyriškis. Virginijus sako daugiau kaip porą tūkstančių jų turįs. Susirašinėja gal su 200–300 žmonių, tačiau daugelio sutikęs nebuvo. Talačkoniai – puiki vieta susitikti, su jais susipažinti.

O kai prasideda linksmoji šventės dalis, kai aikštelėje ima suktis neįgaliųjų poros ar rateliai, jų viduryje visada išvysi besišypsantį vyriškį, puikiai balansuojantį ant didžiųjų neįgaliojo vežimėlio ratų. „Užpernai vienas šokau, pernai su Kristina Liolaite sukomės. Ir šiemet kartu šoksim, – žadėjo Virginijus. – Į aikštelę išvažiuojam ne todėl, kad sau dėmesio trokštume. Norim visus išjudinti, padrąsinti. Nieko nėra neįmanomo – linksminkimės, džiaukimės gyvenimu ir kiekviena diena.“

V. Žemaitis gyvena Raseinių globos namuose. Neįgaliųjų bendruomenei priklauso jau 13 metų. Kai dar Kaune gyveno, buvo užpultas ir sumuštas. „Kol gulėjau be sąmonės, kojos nušalo. Abi amputuotos, protezai pritaikyti. Paeinu su jais, bet visą dieną būtų per sunku išstovėti, užtat visada vežimėlis – šalia“, – pasakoja Virginijus. Taip virtuoziškai valdyti vežimėlį jį išmokė pomėgis sportui. Vyriškis stengiasi nepraleisti neįgaliųjų rengiamų sporto švenčių, varžybų.

Virginijus prisimena prieš keletą metų 5 paras baidarėmis Dubysa plaukęs, neįgaliųjų maratone nuo Pakruojo iki Vilkaviškio su prie vežimėlio pritvirtintu varytuvu važiavęs. Yra visose Kaune vykstančiose respublikinėse neįgaliųjų žaidynėse dalyvavęs. Pastaruosius dvejus metus baudų mėtymo čempiono titulą pelnė. Ir šiemet Tauragėje vykusioje sporto šventėje figūrinio važiavimo vežimėliais ir baudų mėtymo rungtyse jėgas išbandė. V. Žemaitis šypsosi: „Per 12 metų esu pelnęs 66 medalius ir 4 taures.“ Vyriškis tikina, kad nei negalia, nei ją lydintis vežimėlis jo gyvenimo nepakeitė. „Svarbu pačiam nenuleisti rankų“, – sako jis.

Virginijui pritaria ir jo šokių partnerė – tauragiškė Kristina Liolaitė. Rateliais judanti moteris – taip pat veikli, aktyvi sporto entuziastė. Ir Talačkoniuose ji lankosi nuolat. Tiesa, renginiui persikėlus į Balsių malūną, buvo sunerimusi, kad rateliais judančiam žmogui čia bus per sunku. Vis dėlto jau antrą kartą pasekė taip pat rateliais judančių bičiulių pavyzdžiu ir pasiryžo papildyti jų būrelį.

Pasak Tauragės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininko Kęstučio Petkaus, neįgalieji šios šventės laukia, noriai čionai važiuoja. Ir šiemet į apie pusšimtį žmonių galintį vežti autobusą ne visi sutilpo. Rateliais judančiųjų grupelė atskiru autobusiuku atvažiavo.

Dailiųjų amatų paroda

Balsių malūno prieigose kūrybingi šventės dalyviai surengė tikrą dailiųjų amatų parodą, o jos „eksponatai“ labai tiko ir lauktuvėms.

Iš Kėdainių į Talačkonius visas būrys auksarankių atvažiavo. Bendruomenės socialinio centro lankytojus dailiųjų amatų mokanti Milda Verkauskienė siūlė originalių papuošalų, odos, tekstilės dirbinių. Šalimais įsikūrusi Kėdainių rajono paraplegikų draugija džiugino pačiais įvairiausiais savo narių gaminiais, nuo jos neatsiliko ir Kėdainių rajono neįgaliųjų draugija. Išmonės ir kūrybingumo nestokojančios Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos moterys juokavo „naujų papuošalų liniją“ pristatančios.

Pirmą kartą į Talačkonius atvykęs radviliškietis Antanas Stugys ant stalelio išdėliojo savo parašytas knygas, o Utenos rajono neįgaliųjų draugijos vytelių pynimo būrelio vadovas Genadijus Kaminskas – kruopščiai nupintus krepšius. Šio amato vyriškis ėmėsi po avarijoje patirtos sunkios galvos traumos. Išmokęs pats, pradėjo mokyti ir likimo bičiulius. Jau 15 metų tai daro. Genadijus pasakojo iš pradžių pats ruošdavęs vyteles: prisipjaudavęs, žievę nulupdavęs, išdžiovindavęs, surūšiuodavęs. Dabar jų perka jau paruoštų pinti. Pasak vyriškio, turi užsiimti arba žaliavos ruošimu, arba pynimu. Jis pasirinko antrąjį kelią.

Tik mažą dalelę savo nėrinių į Talačkonius pasakojo atvežusi Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos narė Jūratė Jatkūnaitė. Nuo vaikystės mezganti, nerianti moteris be šio užsiėmimo sako nebeįsivaizduojanti savo gyvenimo. Daro tai ir draugijoje, ir namuose. „Tai atgaiva sielai, nusiraminimas“, – sako auksarankė. Be jos rankdarbių nepraeina nė viena miesto šventė, mugė. Daugybę savo darbelių moteris ne tik parduoda, bet ir išdovanoja.

Talentų žybsniai

Talačkoniai – galimybė ne tik seniems bičiuliams susitikti, bet ir vieniems kitus savo talentais pradžiuginti. Šiemet šventinio renginio dalyvių nuotaiką savo dainomis skaidrino Varėnos rajono neįgaliųjų draugijos folkloro ansamblis „Atgaiva“ ir Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Šiladis“, pasirodymui daugiau žaismės suteikė kapela „Kvietkelis“. Į programą darniai įsiliejo ir Pasvalio kultūros centro Diliauskų skyriaus vaikų šokių grupė „Pupa“.

Savo talentais visus nustebino ir pradžiugino dviejų neįgalių solistų – televizijos projekto „Lietuvos talentai“ prizininko Emilio Korickio bei neregės dainininkės Vaidos Butautaitės – koncertas. Susirinkusieji negailėjo aplodismentų ir jų soliniams pasirodymams, ir puikiam jaunų, talentingų atlikėjų duetui.

Pasijusti kuriančios, dainuojančios bendruomenės dalimi renginio organizatoriai pakvietė visus į Talačkonius suplūdusius neįgaliuosius. Žodžio kišenėje neieškanti šventės vedėja Violeta Mičiulienė pasiūlė sukurti po eilėraštį apie šią šventę. Nors visiems savo kūrinėlyje reikėjo pavartoti keturis tuos pačius žodžius (malūnas, šventė, draugystė, batai), posmai buvo tikrai skirtingi: vieni ragino nusišypsoti, kiti susimąstyti, treti – vėl laukti naujų susitikimų.

Iki kito vidurvasario šventės dalyviai atsisveikino ir bendra maestro Vytauto Kernagio daina... „Skamba, oi skamba, šilai nuo mūsų laimės ir juoko, / Jeigu jums liūdna labai, jūs būtinai atvažiuokite čia, pas mus...“ – susiėmę už rankų dainavo jungtinio Talačkonių choro nariai. Ir tikėjo – kitąmet tuo pačiu metu visi vėl čionai suvažiuos.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko