Scenos įvykių sūkuryje pamirštama negalia

1/3
Teksto dydis:

Kai kultūrinių renginių gausa pulsuoja įvairios didmiesčių meno erdvės, mažesni miestai net neketina likti nuošalyje. Vienas tokių pavyzdžių – VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija „Arka“, kuri jau septintą dešimtmetį kviečia rampos švieson regėjimo negalią turinčiuosius, ragina juos pažinti scenos meno paslaptis, atskleisti savo talentus.

Savo pasirodymus dramos studija rengia ne tik Aukštaitijos sostinės publikai, bet ir kitų miestų žiūrovams, net atokiausiose vietose besiilgintiems šviesių ir malonių akimirkų. Kolektyvas ne tik kasmet pastato po premjerą, bet ir nuolat žiūrovus kviečia į aukso fondo pasirodymus, bylojančius apie iškalbingą dramos studijos praeitį bei tradicijas.

Po istorijos užsklanda

Tikrai retas meno mėgėjų kolektyvas gali pasigirti tokia turtinga praeitimi. Istorija prasidėjo dar tuomet, kai Panevėžys neturėjo neregius ir silpnaregius vienijančių traukos centrų, kurie suburtų juos tiek darbinei, tiek kultūrinei veiklai. 1955 m. įkurtas dramos kolektyvas buvo pirmasis ir tuomet vienintelis, kviečiantis į meninį užimtumą. Neregių ir silpnaregių regiono kultūros namai duris panevėžiečiams pravėrė dar tik po dešimties metų, 1965-aisiais.

Pirmasis dabartinės „Arkos“ studijos vadovas buvo garsus Lietuvos kino ir teatro aktorius Bronius Babkauskas. 1955-aisiais jo parengtas spektaklis Žemaitės „Marti“ debiutavo Pabaltijo šalių aklųjų draugijų saviveiklos I olimpiadoje ir laimėjo I vietą. Ši pergalė nulėmė tolesnį Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrinį bendradarbiavimą. Vėliau teatrui vadovavo ir kiti žymūs Panevėžio dramos teatro aktoriai. Visi jie kolektyvo stiliui suteikė daug įvairovės.

Nuo 1995 m. iki dabar dramos kolektyvui vadovauja Rima Žostautienė. Ji pirmoji į vaidybos meną įtraukė ir vaikus, jaunimą. Vien su jais per 22 metus yra parengta apie 20 pjesių, taip pat yra ir bendrų darbų su suaugusiaisiais. Tai ne tik spektakliai, bet ir literatūrinės kompozicijos, su viena iš jų – „Mažvydas yra Lietuva“ – 1997 m. pelnytas laureato vardas respublikiniame renginyje, LASS meno kolektyvų apžiūroje „Aidai“. Kadangi vaidina net kelios kartos, kolektyvas 2003 m. ir buvo pavadintas dramos studija.

Su R. Žostautienės režisūra buvo išbandyta ir dar viena naujovė – šokio judesys, kuris pasitelktas inscenizacijoje „Prologas teatre“ pagal Johano Volfgango fon Gėtės „Faustą“. Spektaklio populiarumas neblėso daugiau nei dešimtmetį. Ypatingas dėmesys skiriamas ir lietuvių autorių kūrybai, vienas iš pavyzdžių – tai 2000 m. pastatyta Justino Marcinkevičiaus inscenizacija „Baladė apie Ievą“, kurią sėkmė lydi iki šiol.

Iš gausios „Arkos“ vaidinimų įvairovės visko net neįmanoma suminėti. Čia neregiai ir silpnaregiai save realizuoja dramos, komedijos, istorinio ir buitinio siužeto inscenizacijose, literatūrinėse ir muzikinėse kompozicijose, proginiuose montažuose. „Arkos“ aktoriai daugiausia yra neregiai, tik vienas kitas silpnaregis, tačiau tai kuriantys žmonės, atsiduodantys šiam menui, todėl kartu mes galime scenoje įgyvendinti tai, kas miela ir mums patiems, ir žiūrovams. Be savo aktorių aš esu niekas, todėl kiekvienas jų man be galo brangus“, – atvirauja dramos studijos vadovė R. Žostautienė.

Svarbiausia scenoje – saugumas

Šiuos žmones burti sceninei veiklai yra ir kūrybinis iššūkis, ir atsakomybė. Reikia ne tik tinkamai parinkti vaidmenį, bet ir aktorius išmokyti scenos judesio, artistiškumo, plastikos. „Arkos“ studijoje ir režisūrinės, ir choreografinės ar muzikinės idėjos yra vadovės atsakomybė. R. Žostautienė sako: „Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad žmonės su regos negalia scenoje išsilaisvina iš savo suvaržymų taip, kad net žiūrovams sukelia abejonių, ar jie tikrai nemato. Dirbant su šiais žmonėmis niuansų yra labai daug, bet svarbiausia yra saugumas, ypač viešint naujose vietose. Į jas visuomet atvykstame anksčiau, išbandome scenos ribas, galimybes, pasiruošiame rekvizitą. Aktoriai turi jaustis saugūs ir dėl savo pačių sveikatos, ir kad galėtų erdvėje laisvai judėti, įgyvendindami vaidybinius elementus.“

Tačiau vadovei R. Žostautienei tenka užduotis ne tik patraukliai parengti spektaklius, bet ir veiksmą sudėlioti taip, kad jį suprastų ir nematantieji. Kiekvieną tekstą reikia papildyti reikalingais žodžiais, ištiktukais, kad neregiai suprastų, kas vyksta scenoje, ir patirtų tokį patį įspūdį kaip ir matantieji.

Į integraciją per sceną

Draugėn susibūrę neregiai ir silpnaregiai ne tik gyvena visavertį gyvenimą ir prasmingai leidžia laisvalaikį – tai jiems suteikia daugiau įgūdžių, pasitikėjimo savo jėgomis. Toks ir yra „Arkos“ vadovės pagrindinis tikslas. „Mūsų veiklos akcentas – neįgaliųjų integracija į visuomenę pasitelkiant meno saviraiškos priemones, nepaisant nei amžiaus, nei fizinio ar dvasinio netobulumo. O kai visa tai vainikuoja meilė teatrui, tai mus įkvepia dar labiau“, – kalba R. Žostautienė.

Apie integraciją byloja ir tai, kad kolektyvas, be pasirodymų įvairiose neįgaliųjų šventėse, LASS meno apžiūrose, nuolat dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuose teatrų festivaliuose kartu su reginčiaisiais, kas kelerius metus tokias šventes rengia ir patys. Visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, kolektyvas jau dvyliktą kartą dalyvavo mėgėjų klojimo teatrų festivalyje „Vėtrungė 2017“ Naujojoje Ūtoje Prienų rajone. Čionai scenos mėgėjų suvažiavo iš visos Lietuvos: Trakų, Pakruojo, Prienų rajonų, Elektrėnų bei Panevėžio.

Be scenos – kaip be duonos

Taip apie save prakalbo kelis dešimtmečius „Arkos“ studijoje vaidinanti Sigita Markevičienė – garsi Lietuvos lengvaatletė, daugkartinė Europos aklųjų ir silpnaregių lengvosios atletikos čempionė, parolimpinių žaidynių prizininkė. Užsukus į jos namus, dėmesį patraukia ne tik sporto pergales liudijantys trofėjai, bet ir gausybė storiausių Brailio rašto rinkinių, kuriuose užfiksuotos pjesės, eilėraščiai, visi reikalingi užrašai ir spektakliams, ir įvairiems poezijos skaitymams.

Per tuos dvidešimt metų susidarė įspūdingas jų kiekis, tačiau Sigita, šiuo metu dramos studijoje vaidinanti su savo vyru Arvydu Markevičiumi, sako, kad toks medžiagos mokymosi būdas, kai kas nors garsiai perskaito tekstą į diktofoną, o iš garso įrašo viskas užrašoma Brailio raštu, jai priimtiniausias.

Tai užima nemažai laiko, ypač ruošiant didesnius veikalus, tačiau taip tekstas juntamas tiesiogiai ir perprantamas lengviau nei mokantis iš įrašo. „Svarbiausia pajusti vidinį veiksmą ir viską daryti iš širdies. Gal sunkiau būna pradžioje, kai mokaisi tik gryną tekstą ir dar nėra sudėliota mizanscenų, bet kai jau bendras vaizdas būna aiškus, tada viskas sugula savaime. Vaidinimas mums – tai ne tik smagus laisvalaikis, bet ir galimybė išreikšti save, dvasinis pastiprinimas ir pasitikėjimas savimi. Scenos įvykių sūkuryje mes tikrai pamirštame apie savo negalią, tą jaučia net žiūrovai“, – tikina S. Markevičienė.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko