Negaliai pažinti tinka visos formos

1/7
Teksto dydis:

Jau daugiau kaip dešimtmetį Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Vilniaus neįgaliųjų dienos centras rengia Gėlių ir Sodų gatvės festivalį. Per šį laikotarpį keitėsi festivalio scenarijus, dalyviai, jo pristatymo būdai, tačiau pagrindinius akcentus šis kultūrinis, edukacinis, bendruomeninis renginys išlaikė. Visuomenei tai – puiki galimybė pažinti negalią, su ja gyvenantiems žmonėms –pristatyti savo gebėjimus, ištrūkti iš kasdienybės rutinos, pasidalyti geromis emocijomis.

Ištikimi festivalio bičiuliai

Šių metų festivaliui gamta buvo nedėkinga. Iš papilkėjusio dangaus vis biro lietaus lašai, smelkėsi drėgmė. Vis dėlto patys ištikimiausi šio renginio dalyviai lietaus neišsigando. Atvirkščiai – savo dainomis, šokiais, muzikavimu tarytum sklaidė debesis, o juos stebinčiųjų veidus skaidrino ne saulės spinduliai, o nuoširdžios šypsenos.

Festivalio organizatorė Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė pasakoja, kad prieš kelerius metus šio renginio iniciatoriai buvo išsikėlę tikslą sutelkti Gėlių ir Sodų gatvių bendruomenę – suburti šalia gyvenančius žmones, šiose gatvėse veikiančių parduotuvių, paslaugas teikiančių, kitų įmonių verslininkus, ugdymo įstaigas.

N. Zenkevičiūtė neslepia – kol kas šio tikslo pasiekti nepavyko. Vienais metais tarsi pradėję megztis bendradarbiavimo ryšiai su verslu, kaimynais kitąmet vėl prigesdavo. O štai šiame rajone įsikūrę vaikų lopšeliai-darželiai ir mokyklos tapo ištikimais neįgaliųjų bičiuliais. Šių metų festivaliui smagias programėles parengė vaikų lopšelių-darželių „Gėlynas“, „Krivūlė“ ugdytiniai. Renginio programą ypač praskaidrino nuotaikingos Adomo Mickevičiaus gimnazijos mokinių dainos ir šokiai.

Tolerancijos pamokos

Gėlių ir Sodų gatvių festivalyje A. Mickevičiaus gimnazijos mokiniai dalyvavo jau trečią kartą. Vienas kitą keitė smagūs vokalinio ansamblio bei vaikų ir jaunimo šokio kolektyvo „Šimtas šypsenų“ numeriai. Daugiau kaip 20 metų gyvuojančio ansamblio narius šokti mokanti vadovė Danuta Grydz pasakoja, kad kolektyvo repertuare – įvairių tautų: lenkų, lietuvių, ukrainiečių, Slovakijos bei kitų regionų šokiai. Jų besimokydami vaikai atranda naujus kraštus, plečia ir savo, ir žiūrovų akiratį. Įvairovės aspektas naudingas ir neįgaliųjų festivaliui.

D. Grydz teigimu, tiek dainuojantys, tiek šokantys vaikai mielai priima Vilniaus neįgaliųjų dienos centro kvietimą prisijungti. Dalyvauti šiame festivalyje naudinga – mokiniai pamato, kad šalia gyvena ir kitokių žmonių, kurių judėjimą, regėjimą, aplinkos pajautimą riboja vienokia ar kitokia negalia. Vis dėlto jie taip pat moka džiaugtis gyvenimu, dainuoti, kurti. Tuo mokiniai įsitikino ne tik klausydamiesi Vilniaus neįgaliųjų dienos centro kolektyvo „Lyra“ muzikavimo. Dar neseniai A. Mickevičiaus gimnazijos vaikų ir jaunimo šokių ansamblio „Šimtas šypsenų“ programoje pasirodydavo ir buvusi jo narė, dėl negalios į ratelius turėjusi atsisėsti Gabrielė Jurkevič. Šokį mergina buvo pakeitusi į poezijos skaitymą. Ir dabar kolektyvas nepamiršta gimnaziją jau baigusios Gabrielės – pakviečia į savo pasirodymus, įvairius renginius.

D. Grydz sako, kad po susitikimų su neįgaliųjų bendruomene paprastai su mokiniais susėda pasidalyti įspūdžiais, pasikalbėti apie žmones, kuriems reikia didesnio visuomenės dėmesio ir pagalbos. Tokios tolerancijos, empatijos ugdymo pamokos ne mažiau svarbios už akademinius įgūdžius.

Paroda „Socialiniai portretai“ laužo stereotipus

N. Zenkevičiūtė sako, kad tokie draugiški ryšiai su ugdymo įstaigomis – ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Pasak jos, pažintis su jose besimokančiais vaikais paprastai prasideda nuo pačių neįgaliųjų lankymosi darželiuose, mokyklose. Kai kur šie susitikimai – Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vykdomo projekto „Pažink negalią“ tęsinys. Neįgalieji vaikams suprantamai pasakoja apie savo kitoniškumą, kalba apie niekuo nuo jų nesiskiriančius savo pomėgius, sugalvoja įvairių užsiėmimų.

Tiek A. Mickevičiaus, tiek ir kitose mokyklose pažintis su negalia prasidėjo nuo fotografijų parodos „Socialiniai portretai“. Pasak N. Zenkevičiūtės, šios parodos fotografijų personažai laužo įsigalėjusius stereotipus, kad kartu su negalia baigiasi aktyvus gyvenimas. Jis nesibaigia, jis atrandamas iš naujo. Neįgalieji drąsiai meta iššūkį juos užklupusiai lemčiai ir mokosi naujų dalykų. Fotografijoje atsispindi neįgalių žmonių pomėgiai, kasdienybė, šventės. Čia nėra gailesčio sau, apatijos ar nevilties. Žmonės sportuoja, dirba kasdienius darbus, iškylauja, tobulina įvairius meninius įgūdžius ar tiesiog džiaugiasi šeimos ir draugų artuma. „Socialiniai portretai“ išsklaido mitą, kad negalia yra pretekstas atsisakyti savo tikslų. Žmonės, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose, įkvepia nepasiduoti: „Jei galiu aš – gali ir tu!“

Prasminga ir naudinga veikla

Festivalio organizatorė N. Zenkevičiūtė įsitikinusi, kad darbas su jaunaisiais visuomenės nariais – prasmingas ir reikalingas. Skirtingomis formomis pristatoma negalia leidžia kitokius žmones priimti paprastai ir natūraliai. Tokie vaikai pirštais nerodo nei į gatve rateliais važiuojantį, nei baltąja lazdele kelią „apžiūrintį“ žmogų. Empatija, bendruomeniškumas jiems – natūralus dalykas. Šių metų Gėlių ir Sodų gatvių festivalyje Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytojai mažiesiems savo bičiuliams surengė tam tikrą padėkos programą – edukacinę pamokėlę, kurią paruošė pagal Kęstučio Kasperavičiaus knygą „Trumpos istorijos apie daiktus“.

Neįgaliųjų dienos centre nuo 2014 metų veikia improvizacinio skaitymo grupė. Pasak jos narės Dianos Marijošiūtės, iš pradžių jie savarankiškai skaitė pasirinktus kūrinius, o paskui į pagalbą pasikvietė profesionalių aktorių, režisierių. Su iki mini spektaklių išaugusiais skaitymais ši grupė pasirodo ne tik įvairiuose konkursuose, bet vyksta ir į senelių globos namus, kitas socialines įstaigas, kur gali praskaidrinti negalios varginamų žmonių kasdienybę.

Su neįgaliaisiais daug įvairių projektų įgyvendinančio aktoriaus Dariaus Rakausko ir gitara neįgaliuosius groti mokančio Stanislovo Karaliaus siūlymu, centre suburta dar viena improvizacinio skaitymo grupė, kurios nariai renkasi vaikams ir jaunimui tinkančius tekstus. Gėlių ir Sodų gatvių festivalyje surengtoje edukacinėje pamokoje jie ir įgarsino K. Kasperavičiaus tekstus. „Trumpa istorija apie daiktus“, pasak N. Zenkevičiūtės, pasirinkta dėl joje pateikiamų paprastų ir vaikams gerai suprantamų pasakojimų. Visos pamokančios istorijos telpa viename lape. Į ilgesnius tekstus vaikams sunku sukaupti dėmesį, o ir patiems skaitovams toks formatas labai patogus. Jeigu kuris nors suserga ir tenka atsisakyti dalies teksto, bendras kūrinys nenukenčia. Skaityti pasirinkta knyga iliustruota labai savitais piešinėliais. Improvizacinio skaitymo grupės dalyviai savo programėlėje juos pakeitė originaliais muzikiniais intarpais.

Rudens lietus buvo per menkas prieš Gėlių ir Sodų gatvių festivalio organizatorių išsikeltą pažintinę-edukacinę misiją.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko