Muzika plečia pažinimo erdves

1/13
Teksto dydis:

Rugsėjo pavakarys. Vilniaus geležinkelio stotis. Perone lūkuriuojančių žmonių žvilgsniai krypsta į būrelį muzikuoti besiruošiančių neįgaliųjų. Susėdę pusračiu jie tvarkosi instrumentus, rengiasi pasirodymui.

Netrukus projekto „Muzika erdvėje“ dalyviai pradeda išvykstantiesiems skirtą simbolinį „atsisveikinimo“ koncertą.

Iškalbingą statistiką sustiprino muzikos garsai

„Pernai iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. žmonių, per pirmus du šių metų mėnesius – beveik 14 tūkst. gyventojų, rodo oficiali statistika.

2016 metais dėl emigracijos į Vakarų Europą Lietuva neteko apie 30 tūkst. žmonių: iš Lietuvos emigravo 50,3 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų, o imigravo – 20,2 tūkst.

Deklaruota emigracija dar didesnį pagreitį įgavo šių metų pradžioje. Statistikos departamentas BNS informavo, kad sausį ir vasarį iš Lietuvos emigravo maždaug po 7 tūkst. žmonių (7048 ir 6895), imigravo keturiskart mažiau (1821 ir 1700)“, – iškalbinga statistika pasirodymą pradeda Svetlana Rybakienė.

Šiuos skaičius palydi neįgaliųjų grupės muzikos garsai, perteikiantys emigruoti pasiryžusiųjų emocines būsenas.

Kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės sumanytą muzikinę kompoziciją papildo Ingos Filipovič sukurtas eilėraštis. Nors Inga jį parašė tik prasidėjus emigracijos bangai, mergina įsitikinusi, kad jis tinka ir šiandien šį kelią besirenkančių žmonių vidinei būsenai atskleisti:

Šita kelionė – tik į vieną pusę,

Be bilieto atgal.

Skubėdami, pavargę ir uždusę,

Su viltimi – o gal...

Gal perėję į kitą laiko juostą

Sugrįšime srove,

Nutūpsim uogele ant laiko skruosto...

Juk paprasta, ar ne?

Emigracijos temą pasirinko neatsitiktinai

Vilniaus geležinkelio stotyje surengta muzikinė interakcija – viena iš jaunų kompozitorių sumanytos kūrybinės platformos „Muzika erdvėje“ dalių.

Pasak kompozitoriaus Mato Drukteinio, trečią kartą surengtoje platformoje „Muzika erdvėje“ visuomenei pasiūlyta iš arčiau susipažinti su keturiomis Vilniaus miesto įvairovę atspindinčiomis bendruomenėmis ir kompozitorių muzikinėmis įžvalgomis apie jas.

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė kvietė atsiverti Keturiasdešimties Totorių kaimo gyventojus, Aistė Noreikaitė ir Filtercutter suteikė galimybę susipažinti su moterų futbolo akademija „Žalgiris“, Juta Pranulytė muzikinius etiudus kūrė pagal Vilniaus miesto nakvynės namų gyventojų tekstus ir dainas.

Neįgaliųjų bendruomenę visuomenei pristatė kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė – jos sumanyta mobili muzikinė interakcija „eMigracija“.

Prieš koncertą Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė papasakojo apie organizacijos veiklą, problemas, su kuriomis šiandien susiduria neįgaliųjų bendruomenė.

Daugiau kaip 25 metus muzikos terapijos srityje dirbanti S. Dikčiūtė sako „eMigracijos“ temą parinkusi neatsitiktinai.

„Negalią turintys žmonės, kaip ir nemaža dalis visuomenės, domisi, svarsto emigracijos galimybę, mat iš išvykusių pažįstamų, draugų sužino apie kitose šalyse šiai socialinei grupei užtikrinamas geresnes gyvenimo sąlygas, – sumanymo idėją pristato S. Dikčiūtė.

– Tačiau tokį sprendimą, dvejones lydi visas spektras įvairių emocijų: liūdesys, baimė, nežinia, pyktis, šėlsmas, nusiraminimas, laukimas. Šias emocijas ir pamėginome perteikti muzikos garsais.“

Prieš interakciją kompozitorės surengtoje atviroje muzikinės terapijos sesijoje, pasitelkus perkusinius muzikos instrumentus – džiambę, gongus, lietaus lazdas, tibetietiškus dubenis, laiminguosius būgnus, ir buvo bandoma įgarsinti emocijas, kurias išgyvena emigruoti pasiryžę žmonės.

Nepamirštas ir dar vienas „instrumentas“ – žmogaus balsas. Iš vidaus sklindantis garsas – tam tikra meditacijos forma.

S.Dikčiūtė ragino ne vien į save pasinerti, bet ir išgirsti šalia esantį, susilieti į vieningą komandą, tam tikrą bendruomenę.

Bijome to, ko nepažįstame

Pirmą kartą „Muzika erdvėje“ visuomenei prisistatė prieš trejus metus – 2014-aisiais.

M.Drukteinis pasakoja, kad jaunieji kompozitoriai nusprendė, jog reikia sukurti platformą, kad šiuolaikinė, konceptualioji muzika pasiektų kuo daugiau žmonių, būtų arčiau visuomenės.

„Sukūrėme projekto koncepciją, kad „Muzika erdvėje“ vyktų įvairiose netradicinėse vietose, turėtų temas, – pasakoja M.Drukteinis.

– Pernai „įgarsinome“ įvairius mikrorajonus, pirmaisiais metais muzikavome „Swedbanko“ administracinėse patalpose, prekybos centre, Valdovų rūmuose, viešajame transporte.

Šie metai skirti bendruomenėms, todėl ir mes nusprendėme pristatyti įvairias bendruomenes ne tik muzikiniu aspektu, parodyti ne tik muzikinį kompozitorių žvilgsnį į bendruomenę.

Labai svarbus ir edukacinis aspektas – supažindinti, bendruomenes pristatyti visuomenei, kad ji galėtų geriau pažinti kasdienį jų gyvenimą, sužinoti, ką jaučia, kuo tiki, ko nori, su kokiomis problemomis susiduria šių bendruomenių nariai.“

Kompozitorės J. Pranulytės teigimu, labai svarbūs ir šioje kūrybinėje platformoje dalyvaujantys žmonės.

Muzika jiems padeda įsigilinti į savo vidinius išgyvenimus, juos atskleisti. Ji prisiminė, kad neįgalieji jau buvo tapę vienais pirmųjų „Muzikos erdvėje“ dalyvių.

Tąkart ji kartu su negalią turinčiais žmonėmis muzikavo viešajame transporte – sostinės 11 maršruto autobuse. Pasak kompozitorės, šią iniciatyvą labai palaikė ir skatino savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ vadovybė.

„Šiuo maršrutu kursuoja mažas autobusas. Dažnai grojančių neįgaliųjų būdavo daugiau nei pusė visų keleivių. Žmonės į mus reagavo įvairiai, tačiau priešiškų nuotaikų nebuvo. Jie pamatė, kad neįgalieji – gabūs ir talentingi, geriau juos pažino.“

Pasak M.Drukteinio, dauguma bendruomenių yra gana uždaros, dar neatsiskleidusios visuomenei. Tačiau tas uždarumas – ne bendruomenių kaltė, o labiau visuomenės problema.

„Lietuvos musulmonų muftiato vadovas Romas Jakubauskas pasakė labai įdomią mintį: bijome to, ko nepažįstame. Tai atspindėjo ir svarbiausią „Muzikos erdvėje“ idėją.

Mes pristatome bendruomenes, suteikiame galimybę susipažinti su jų istorija, dabartimi, ateitimi, o kartu – ir su muzika, – pasakoja M. Drukteinis.

– Pristatome, kad žmonės pažintų, nebijotų, atsirastų tikroji integracija: per kontaktą, per asmeninį bendravimą. Tikime, kad ir meno priemonėmis galime to pasiekti.“

Prasmingas grįžtamasis ryšys

S. Dikčiūtė džiaugiasi, kad dar neseniai įvairiose neįgaliųjų interakcijose, performansuose kaip savanoriai dalyvavę meno krypties studijas pasirinkę jaunuoliai šiandien – jau diplomuoti, patys kuriantys menininkai, neignoruojantys socialinių problemų.

Pasak jos, prisilietus prie socialinių opų keičiasi mąstymas, visa pasaulėjauta.

„Dabar jie mus kviečia prisijungti prie savo sumanymų ir iniciatyvų. Tęstinumas labai svarbus. Jeigu kažką darai ir niekas neperima, nėra grįžtamojo ryšio, tavo darbas – tarsi vienkartinė akcija, – sako S. Dikčiūtė. – Visai kas kita, jeigu atsiranda naujų menininkų kartų, kurios ne tik panašiai mąsto, bet ir visa tai tęsia netgi kitu kokybės lygmeniu.“

Man patikoNeblogaiMan nepatiko