Kūrybinis rašymas – tvarstis sielos žaizdoms

1/15
Teksto dydis:

Į tradicinį kūrybinį seminarą Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) literatūros mėgėjus pakvietė jau 16 kartą. Ne vienerius metus šiuose susitikimuose analizavę savo ar bičiulių kūrybą, šiemet stovyklos dalyviai gilinosi į vidinius išgyvenimus, ieškojo juose kūrybinių impulsų, bandė visa tai perteikti įvairiomis raiškos formomis. Leistis į tokį eksperimentą juos paskatino seminaro vadovas psichologas Julius Kvedarauskas.

Atsivėrimų akimirkos

Daugelį metų kūrybinius talentus puoselėjančios LND seminaruose dalyvaudavo patyrę, savo kūrybą įvairiuose leidiniuose publikuojantys, net ne vieną eilėraščių ar prozos rinkinį išleidę autoriai. „Šiemet į stovyklą norėjome pakviesti žmonių, negalinčių pasigirti kūrybos gausa ar aukštais įvertinimais, – tradicinių seminarų atnaujinimo idėją pristatė LND renginių organizatorė Saulė Vėjelienė. – Norėjome literatūrai neabejingus žmones paskatinti nugalėti tuščio lapo baimę, motyvuoti juos kurti ir į kūrybinį rašymą pažiūrėti kaip į nuotykį.“

Kūrybinės stovyklos vadovas, psichologas, psichoterapeutas, kūrybinio rašymo mokytojas Julius Kvedarauskas seminaro dalyviams parengė įdomią ir intriguojančią programą. Kūrybinių impulsų buvo ieškoma analizuojant savo skaudžiausius išgyvenimus, prisimenant liūdniausias patirtis. Pasak J. Kvedarausko, žodis gali sužeisti, bet gali iš išvaduoti iš sudėtingų gyvenimo situacijų. Kūrybinio rašymo terapija gali būti stipresnė už bet kokias piliules.

Seminaro vadovas skatino ieškoti žodžių, kurie galėtų suteikti palengvėjimą, antrąjį kvėpavimą. Pasak J. Kvedarausko, jie visai neprivalo būti skambūs (atleisk, aš tave myliu, pasiilgau ar pan.). Jie gali būti paprasti, kasdieniški, tačiau konkrečioje situacijoje paveikūs, gydantys, grąžinantys žemę po kojomis.

Šiai terapijai vadovas siūlė pasitelkti įvairius rašymo būdus, padedančius gydyti sielos žaizdas. Galbūt vienam tai asmeninio dienoraščio rašymas, kitam – laiškas artimam žmogui, o trečias gal išdrįs atsiverti platesnei auditorijai ir savo išgyvenimus išdėstys eilėraštyje, pasakoje.

Kūrybinis seminaras tapo itin nuoširdžių, atvirų, dažnai – net labai skaudžių atsivėrimų akimirkomis. Jo dalyviai rašė laiškus Anapilin iškeliavusiems tėvams, skaitė jų galimus atsakymus, dedikavo eiles mamoms, didžiavosi savo vaikais, prisiminė brolius ir seseris, džiaugėsi vaikaičiais.

Esu tik eiliuotoja...

„Esu tik eiliuotoja, žodžiais laisvinanti savo sielą. Tėti, bet tai ne aš, tai visagalis Kūrėjas per mane, per mano ranką užrašo tik man siunčiamus žodžius. Tokios dovanos atsisakyti negaliu“, laiške Anapilin iškeliavusiam tėvui rašė panevėžietė Zinaida Dilytė-Jurėnienė.

Tokių atvirų prisipažinimų sklidinas visas jos laiškas. Dar daugiau sielos sopulių atsiskleidė moters pasakojimuose. Jos gyvenimas paženklintas skaudžiomis patirtimis. Moteris neteko onkologine liga sirgusios dukros, iširo šeima, 10 metų slaugė sunkiai pasiligojusią motiną. Dabar viena gyvena tėviškėje. Toji vienatvė prasiveržė ir savo tėvui parašytais žodžiais: „Labai patinka rudens lietų sodri pyla. Atsidarau duris ir spoksau į papilkavusį mišką...“

Zinaida neslėpė – jai be galo trūksta bendravimo. Gal todėl Vepriuose ji buvo tokia iki skausmo atvira. Moteris sakė nesigailinti dukrai paskirto savo gyvenimo, iki šiol tebesaugo jos prisilietimus, atminimą menančių daiktų. Tėvo dukra vadinta Zinaida neslėpdama pasakojo su motina nejutusi artimo ryšio – ši net slaugoma neleido jos apsikabinti, prisiglausti, pabučiuoti. Nuo vidinio graudulio virpančiu balsu moteris pasakojo įvykdžiusi motinos norą – ant antkapio neužrašiusi nei jos vardo, nei pavardės...

Visi šie skaudūs išgyvenimai – nuolat kartu su ja. Jie gyvi ir moters eiliavimuose.

Z. Dilytei-Jurėnienei kūryba, galimybė išsikalbėti – pirmiausia jos pačios savigyda. Ir visai nesvarbu, kokia šios savigydos forma – rimuotas eilėraštis, baltosios eilės, laiškas ar pasaka – paveikesnė. Svarbu, kad išsiliejus palengvėja. Bent trumpam...

Kitus gydanti kūryba

Daug išgyvenusi ir uteniškė Genovaitė Adiklienė. Rašydama laišką tėvui ji pažadino vaikystės prisiminimus. Tėčio Genovaitė neprisimena. Kai mama sakydavo: „Einam pas tėtį“, eidavo į kapines... Tėvo nepažinusi, dukrelės netekusi, vyrą palaidojusi moteris išmoko paprastais žodžiais nuraminti save: ne aš pirma, ne aš paskutinė, patekusi į išbandymų verpetą. Pagarbiai artimuosius prisimenanti moteris stengiasi gyventi toliau.

Tas šviesus požiūris į gyvenimą – iš asmeninės Genovaitės patirties? 47 metus ji praleido vaikų darželyje, mokydama mažuosius gėrio, grožio, nuolat jiems kartodama, kad tik geruoju galima ko nors pasiekti. Ir pati buvo taip auklėjama. Seminare moteris prisiminė vaikystėje patirtą nuotykį, kai kartu su dar dviem vaikais iš namų priemenės išrideno duonkubilį ir jame nusprendė paplaukioti Nevėžiu. Upės srovės pagautą „laivą“ su jame sutūpusiais iš baimės klykiančiais vaikais iš vandens ištraukė netoliese žvejoję vyrai. Vežimu namo žvejų pargabentus padaužas viena kaimynė pasitiko su rykšte, kita – su virvagaliu rankose. „O mano mama priglaudė mane ir nuramino: „Nebijok, nemušiu“. Ir aš savo vaikų nemušiau. Ir anūkų nemušiau“, – atviravo moteris.

Į Genovaitės atmintį sugrįžę net patys skaudžiausi prisiminimai baigiasi šviesia atomazga. Netgi tądien, kai seminaro vadovas kūrybiniam impulsui parinko temą „Gyvenimas kaip tragedija“, ir visų paprašė žodžiais įvardyti didžiausią savo gyvenimo skaudulį, Genovaitė parašė poetišką frazę: „Nukritai žiedlapiu obels“. Niekas nė neįtarė, kad už šių švelnių žodžių slypi didžiulė tragedija – vos dvejų metukų sulaukusi dukrelė iškrito pro langą iš ketvirto aukšto ir žuvo. O tada taip žydėjo obelys...

Daug skausmo išgyvenusi, bet į pasaulį giedromis akimis žvelgianti moteris sako nepasiduodanti vienatvei. Ji atgaivos ieško mielose veiklose: tapo, dalyvauja parodose, rašo eiles. Moteris neslepia – seminaro pamokos, kaip pergalvoti savo gyvenimą, jį „perkrauti“, kad skaudūs prisiminimai nušveistų sielą, bet netaptų kasdienos palydovais, suteiktų impulsą ieškoti ir atrasti naujų gyvenimo spalvų, buvo tarsi pritarimas jos pasirinktai gyvenimo filosofijai. Nenuostabu, kad vadovo sumanymu persikūnijusi į vienos seminaro dalyvės tėvą, kurio vardu turėjo parašyti atsakymą dukrai, ji irgi pasistengė įžiebti viltį:

Ištirpinki tą tylą, iš ledo iškaltą,

Atleiski man nuodėmę nykią ir šaltą.

Šiandieną, kai lietus nuoskaudų lašais taškos,

Tarp praeities ir dabarties dar nepadėkim taško...

Žodis žeidžia, žodis gydo

Kūrybinio seminaro dalyvius daug ką apmąstyti paskatino dar vienas psichologo J. Kvedarausko pasiūlytas eksperimentas. Kai kūrybiniam impulsui parinkęs temą „Gyvenimas kaip tragedija“, paprašė keliais žodžiais įvardyti savo skaudžiausią akimirką, literatai nė neįtarė, kuo pavirs jų gėla. „Pranešame, kad jūsų sūnus nuskendo“, „Išėjai, neatsisukai“, „Ragana, išeik“, „Naktim nemiegojau, vis laukiau...“ – už kiekvienos trumputės išpažinties slypėjo skausmas ir liūdesys. Tačiau kūrybinio seminaro vadovas paprašė šias visas frazes sukarpyti po žodį, o paskui – iš ant stalo paskleistų lapelių sudėlioti eilėraštį. Šviesų, viltingą. Skaudūs žodžiai įgijo visai kitą, gydančią, vilties ir tikėjimo prisodrintą prasmę. Ir tai buvo geriausias įrodymas, kaip žodis gali ir skaudinti, ir gydyti.

O tiems, kam šiame seminare vis dėlto nepavyko išsivaduoti iš sunkių minčių, kam nepasisekė išsilieti ar išlaisvėti vakarais klausantis bičiulių kūrybos, atsisveikinimo vakarą stovyklos vadovas pasiūlė dar vieną eksperimentą. Visus likusius skaudulius mintimis perkelti į tuščią popieriaus lapą ir atiduoti jį laužo liepsnai...

Man patikoNeblogaiMan nepatiko