Kūrybinėje fotografų stovykloje – įdomių atradimų metas

1/14
Teksto dydis:

Lietuvos neįgaliųjų draugijos Nidoje surengtas tradicinis fotografų pleneras šiemet nustebino ne tik jo dalyvius ir organizatorius, bet ir neįgaliųjų kūrybinę stovyklą priėmusią Neringos savivaldybę. Plenero vadovės Dalios Mikonytės iniciatyva neįgalių fotografų nuotraukos tapo profesionalių menininkų įgyvendinamo projekto dalimi, Nida sužinojo kelis dešimtmečius miestą puošiančios medinės skulptūros autorių, o įdomiausias gyvenimo akimirkas fotoaparatais fiksuojantys neįgalieji džiaugėsi įdomiais atradimais.

Negalia netrukdo tapti menininku

Fotografija besidominčius neįgaliuosius į intriguojančias eksperimentines erdves lydėjusi D. Mikonytė – Dailės akademijoje fotografijos ir medijos meno studijas baigusi menininkė. Šiandien ji – trijų personalinių fotografijos parodų autorė, daugiau kaip dviejų dešimčių grupinių parodų bendraautorė. Menininkė, tyrėja, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė ne tik džiugina savo kūryba, bet ir noriai dalijasi žiniomis bei sukaupta patirtimi. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ji dėsto fotografijos technologiją, vadovauja įvairiems mokymams, plenerams.

Nidoje surengtas neįgalių fotografų pleneras D. Mikonytei nebuvo naujiena. Panašius, tik trumpesnius mokymus menininkė jau buvo rengusi kitos neįgaliųjų asociacijos nariams. Dalia užsimena ir pati turinti negalią, tačiau sako to niekada neakcentuojanti ir nemananti, kad menininku negali tapti negalią turintis žmogus.

Rengdamasi Lietuvos neįgaliųjų draugijos plenerui, menininkė į jo programą įtraukė daugeliui visišką naują temą „Fotogrametrija – fotografija 3D erdvėje“. Pasak D. Mikonytės, kilo idėja neįgaliuosius ne tik supažindinti su naujausiomis fotografijos tendencijomis, bet ir pasiūlyti įsitraukti į įdomų projektą. Kartu su menininku Adomu Žudžiu parengtas sumanymas fotogrametrijos būdu nuskenuoti ir įamžinti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytą unikalią Lietuvos vietovę šiemet laimėjo Neringos miesto savivaldybės skelbtą konkursą.

Viską fotografavo po kelis šimtus kartų

D. Mikonytės sumanymas plenero dalyviams patiko. Retas kuris iki šiol buvo mėginęs savo darbus perteikti trimatėje erdvėje. Pasvalietis Vydmantas Bručas kartais bando nuotraukoms suteikti trimatį įspūdį, tačiau, pasak jo, plokštumoje jos gerokai skiriasi nuo to, kokį vaizdą sukuria trimačio projekto kūrėjai.

Po Nidą pasklidę plenero dalyviai turėjo pasirinkti po vieną jiems patikusį objektą ir jį iš visų pusių nufotografuoti. V. Bručas ilgam sustojo prie ant suolelio prisėdusio Vytauto Kernagio skulptūros, marijampolietė Zita Antanavičienė fotoobjektyvą nukreipė į Neringos skulptūrą, o telšiškė Vilija Jocienė susitelkė į spalvotus Nidos namelius.

Vilnietė Nelia Britova šiam projektui pasirinko Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią. Įsiklausiusi į plenero vadovės patarimą tą patį objektą iš visų pusių nufotografuoti ne mažiau kaip 70 kartų, Nelia tai padarė dvigubai, o gal net trigubai daugiau kartų. Moteris neslepia neįsivaizdavusi, kas iš to išeis, todėl labai laukusi, kol baigiantis kūrybinei stovyklai bus pristatyta bent dalis būsimo trimačio Nidos vaizdo. Vilnietė labai nudžiugo jame išvydusi pačios užfiksuotą statinį. „Jei nuotraukų daugiau ir jos viena kitos nekartoja, galima gauti tikslesnį objekto vaizdą, jei mažiau – jis abstraktesnis, be charakteringų detalių“, – naujomis žiniomis dalijosi Nelia.

Atskleidė skulptūros autorių

Alytiškis Jonas Bartkevičius objektą Neringos trimatės erdvės projektui pasirinko ilgai nesvarstęs. Juo tapo dar 1972 metais miesto centre jo brolio Stanislovo pastatytas diplominis darbas – skulptūra-dekoratyvinis stulpas Nidos kopų apželdintojui D. G. Kuvertui atminti.

Kone prieš penkis dešimtmečius vėjyje linguojančias smilgas, sutvirtinančias ir padedančias išsaugoti unikaliąsias šio krašto kopas, vaizduojančią apie 3 metrų aukščio skulptūrą Jonas pats padėjo broliui pastatyti. Šie prisiminimai šildė vyro širdį, tačiau jis net įsivaizduoti negalėjo, kokį atgarsį sukels jo padarytos nuotraukos. Kai plenero vadovė su neįgalių fotografų 3D projektui skirtomis nuotraukomis apsilankė Neringos savivaldybėje, paaiškėjo, kad J. Bartkevičiaus įamžinta skulptūra laikyta nežinomo autoriaus kūriniu. Pasak D. Mikonytės, savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojai labai nudžiugo sužinoję, kad vienas iš plenero dalyvių – nežinomo skulptoriaus brolis.

J. Bartkevičius neslepia: pakviestas į savivaldybę jis gerokai nustebo, tačiau sužinojęs priežastį apsidžiaugė. Vyriškis papasakojo, kad sovietiniais laikais Kaune, Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, brolis studijavo medžio drožybą, o Nida su šiuo technikumu bendradarbiavo. Tuometei jos valdžiai patiko S. Bartkevičiaus skulptūra, tad buvo sutarta, kad ji atkeliaus į Nidą. Deja, dėl neaiškių priežasčių šis kūrinys nebuvo tinkamai įformintas, neinventorizuotas, tad ir liko skulptūra be autoriaus. Ko gero, medžio drožėjas ir architektas niekada nebuvo pagalvojęs, kad brolio Jono potraukis fotografijai gali padėti įamžinti jo kūrybinį palikimą.

Ieškojo gamtoje slypinčių raidžių

Su fotoaparatu J. Bartkevičius nesiskiria jau apie pusšimtį metų. Pirmąsias nuotraukas fotoaparatu „Smena“ padarė dar mokykloje, 8 ar 9 klasėje. Klasės draugų portretais pradėtą kaupti archyvą vėliau papildė jau geresnės kokybės, profesionalesniais fotoaparatais – „Kijevu“, „Dniepru“ – darytos nuotraukos.

Vienoje Alytaus mokyklų J. Bartkevičius buvo subūręs fotografų būrelį, savo žiniomis dalijosi su vaikais. Įdomios patirties įgijo dirbdamas fotografu Alytaus medvilnės kombinate. Ten reikėjo fotografuoti dailininkų sukurtus audinių piešinius, kad šie atsikartotų ir susidėliotų į vientisus raštus.

J. Bartkevičius tikina, kad netgi didelę patirtį turinčiam fotografui Nidos pleneras buvo įdomus, praplėtė akiratį. Kaip ir kitus, jį sudomino D. Mikonytės pasiūlyta užduotis gamtoje surasti abėcėlę. Vyras neslepia – ne visas raides pavyko pamatyti. Bene sunkiausiai sekėsi gamtoje aptikti raidę „Z“.

Profesionalus fotografas sako, kad ši užduotis ne tik lavino pastabumą, bet ir priminė tuos laikus, kai fotografuodamas juostiniu fotoaparatu turėdavo daug dėmesio skirti tinkamai kadruotei. „Dabar, dirbant su skaitmenine fototechnika, kompiuterinėmis programomis bet kokį vaizdą galima „iškadruoti“. Anksčiau tai padaryti reikėdavo prieš spustelint fotoaparato mygtuką, – pasakoja J. Bartkevičius. Pasak jo, senieji juostiniai fotoaparatai buvo gana jautrūs, jais darytos nuotraukos ir šiandien stebina. – Ypač kol gaminant juostas dar nebuvo pradėta taupyti sidabro“, – sako Jonas. Vyriškis net pats stebėjosi, kaip kadaise paprastu fotoaparatu darytoje Kauno soboro nuotraukoje puikiai matosi šalia jo stovėjusių stulpų laidai. „Trumpėjant naujų juostų ryškinimo laikui detalės tapo ne tokios ryškios“, – sako jis.

Plenero vadovė D. Mikonytė neslepia: ji ne tik dalijosi savo žiniomis su plenero dalyviais, bet ir pati nemažai sužinojo. Ypač analizuodama vyresnės kartos fotografijos istoriją. J. Bartkevičiaus prisiminimai jai buvo išties įdomūs.

Fotografų plenerai tapo kūrybiniu impulsu

Vilnietė N. Britova fotografiją vadina ne paprastu hobiu, o didžiąja gyvenimo aistra. Moteris ją paveldėjo iš tėčio, kuris šiuo menu labai rimtai užsiėmė, mėgo fotografuoti pokario Vilnių. Nuo mažens šalia jo besisukiodama, nuolat visko klausinėdama Nelia nė nepajuto, kaip ir pati su fotoaparatu „suaugo“.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiami fotografų plenerai Neliai tapo laukiamu įvykiu – juose dalyvauja nuo 2012 metų, stengiasi nė vieno nepraleisti. Ir ne tik todėl, kad iš jų grįžta naujų žinių ir patirties pasisėmusi – šie plenerai moteriai tapo kūrybiniu impulsu. Juose Nelia ne tik kruopščiai atlieka vadovų skirtas užduotis, bet fotografuoja ir paties plenero eigą, aptariant nuotraukas kylančias diskusijas, kolegas. Grįžusi namo sėda prie kompiuterio ir kuria filmukus, vėliau juos rodo Vilniaus neįgaliųjų draugijoje savo vadovaujamo fotografų būrelio užsiėmimuose.

Su būrelio nariais Nelia dalijasi ne tik virtualiomis, bet ir tiesioginėmis plenero pamokomis. Nidoje D. Mikonytės surengtas piešimo tamsoje eksperimentas N. Britovai priminė prieš kelerius metus Šventojoje vykusį plenerą, kuriame taip pat buvo gilinamasi į naktinės fotografijos paslaptis. Tai, ką sužinojo, papasakojo ir savo būrelio nariams bei pernai patys bandė nufotografuoti tamsoje blykčiojančią šviesą. Ši paroda dar ir dabar puošia neįgaliųjų draugijos patalpas. Nelia neatmeta galimybės šį eksperimentą pakartoti dar kartą, juolab kad po plenero Nidoje įgijo dar daugiau žinių.

N. Britova džiaugiasi, kad savo aistra užkrėtė ne vieną fotografų būrelį lankantį neįgalųjį. Moteris ypač didžiuojasi savo mokinės Kristinos Devoinytės sėkme. Į būrelį ji atėjo niekada gyvenime fotoaparato rankose nelaikiusi. Imli, viskuo besidominti, kantriai dirbanti ir, pasak N. Britovos, neabejotinai kūrybinę gyslelę turinti Kristina greitai pradėjo stebinti savo darbais. Ir štai rugpjūtį ji jau surengė pirmąją autorinę savo parodą „Jūra... jūra ir paukščiai“.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiami kūrybiniai plenerai kasmet padeda atsiskleisti vis daugiau gabių žmonių.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko