Kūno kalba reikalinga ne tik regintiesiems

1/6
Teksto dydis:

Kas yra kūno kalba, kaip ja kalbame, kokią informaciją, patys to norėdami ar nenorėdami, ja transliuojame aplinkiniams? Tai klausimai, apie kuriuos dažnas neregys susimąsto tik atvykęs į kūno kalbos stovyklą „Kūno kalba – kelias į sėkmę“. Stovyklą beveik kasmet nuo 2008-ųjų rengia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS).

Susitinka su savimi

Šiemet jau devintą kartą „Zelvos“ poilsiavietėje vykusi stovykla labai skyrėsi nuo ankstesnių: į ją sukviesti tik jauni, iki 25 metų, žmonės, visi – ir nematantieji nuo vaikystės, ir turintieji tik šviesos likutį. Organizatoriai, kaip niekada anksčiau, subūrė didelę grupę savanorių – po vieną jų talkino kiekvienam neregiui.

„Supratimas apie kūno kalbą reikalingas kiekvienam žmogui, tačiau jis ypač reikalingas jauniems žmonėms – studijuojantiems, pradedantiems profesinę veiklą. Kadangi jie paprastai daugiau ir dažniau nei vyresni aklieji bendrauja su bendramoksliais, kolegomis, darbdaviais, įgytas žinias gali dažniau pritaikyti praktiškai. Be to, patirtis parodė, kad tada, kai grupę sudaro panašaus amžiaus žmonės, vyrauja geresnis tarpusavio supratimas, stipresnis bendrumo jausmas, greičiau atsiranda komandinio darbo įgūdžių“, – sako stovyklos organizatorė, LASS respublikinio centro darbuotoja Lina Puodžiūnienė.

Laikysena – stovėsena, sėdėsena – yra abėcėlė, nuo kurios prasideda kiekviena kūno kalbos stovykla. Savo laikysena aplinkiniams galime signalizuoti pasitikėjimą ar nepasitikėjimą pačiais savimi, išsiblaškymą, atsainumą ar nuovargį. O gal pašnekovą tiesiog ignoruojame? Ne visi ir ne visada susimąstome, kad visoms šioms būsenoms išreikšti didelę svarbą turi žmogaus galva. Ištiesti nugarą, laikyti galvą iškeltą, pasukti veidą į pašnekovą, nežymiai linktelėti parodant, kad išgirdai ir supratai, ką jis sako – tai vieni pirmųjų patarimų, kuriuos gauna kiekvienas į stovyklą atvykęs neregys. Ne visiems, net visiškai nematantiems žmonėms, jie yra nauji ir negirdėti, bet dažnas prisipažįsta, kad kasdieniame gyvenime juos pamiršta. „Kai kada taip ir nesuprantu, kaip ta mano galva nusvyra į šoną, – prisipažįsta moksleivis iš Vilniaus Vytautas Lėveris. – Tik būdamas stovykloje supratau, kokį vaidmenį bendraujant atlieka akių kontaktas, žvilgsnis.“

Kaip sėdėti, kaip laikyti rankas, kad į aplinką transliuotum pasitikėjimą savimi ir neatrodytum pernelyg arogantiškas? Kas tinka ar netinka oficialiam pokalbiui, pavyzdžiui, ieškant darbo? Panašaus pobūdžio klausimai stovykloje ne vienam neregiui tampa nedideliais, bet reikšmingais atradimais.

Viena iš kūno kalbos stovyklos dalyvių – Irma Jokštytė – joje įgytą patirtį apibendrina taip: „Mes vis kalbame apie aklųjų integraciją į visuomenę ir svarstome, ko reikia, kad ji būtų sklandesnė. Mano manymu, tam, kad mus gerai suprastų kiti, visų pirma patys turime save ir savo kūną suprasti. Ir čia kalbame visai ne apie tai, kad nematantys žmonės turi save visaip laužyti ir stengtis būti tokie, kokie nėra. Kūno kalbos stovykloje mes turime galimybę pažvelgti į veidrodį. Net tie, kurie nematome. Labai dažnai lengviau nežiūrėti į jį, kaip ir nekelti sau nemalonių klausimų. Bet tie, kurie išdrįsta, akivaizdu, kad išsiveža daug pergalių.“

Neregiai emocijų nevaidina

Regimosios patirties niekada neturėjusiam žmogui paprastai sunku perprasti veido mimiką. „Kai tokioje stovykloje buvau pirmą kartą, – sako Vilniaus universitete vokiečių kalbą studijuojanti Ugnė Žilytė, – mane šokiravo žinia, kad nematančių žmonių veido išraiška nesikeičia. Grįžusi namo pradėjau visų klausinėti, ar tikrai nesikeičia. Dabar suprantu – keičiasi, bet tik tada, kai esame vienos ar kitos emocijos užvaldyti. Mes nemokame jų imituoti. Per teatro užsiėmimą reikėjo suvaidinti įvairių emocijų, pavyzdžiui, kad esi išsigandęs. Buvo labai sunku.“

Anot U. Žilytės, neregiai nėra visiškos marionetės, kurių veidas niekada nesimaino, bet imituoti įvairias išraiškas jiems yra išties sunku. „Žmonės, nenorėdami atskleisti savo tikrosios būsenos, dažnai prisidengia šypsena ir su ja lyg niekur nieko vaikšto, – samprotauja Ugnė. – Žiūrėdamas iš šalies, nepasakysi, kad jiems kas nors negerai, o mūsų veiduose tai parašyta.“

Ar visada, kai blogai, reikia prisidengti socialine šypsena, kiekvienas žmogus sprendžia pats, tačiau bent jau žinoti apie ją reikia. Kūno kalbos stovyklose nesiekiama neregių išmokyti mechaniškai atkartoti reginčiųjų pasaulyje naudojamos mimikos, bet suteikiama apie ją žinių, norintieji gali vienos ar kitos išraiškos pasimokyti, pabandyti ją suvaidinti.

Apie drabužius ir šokį

Viena iš šių metų kūno kalbos stovyklos naujovių – paskaitos apie drabužių stilių ir dizainą. Jas skaitė šiemet Vilniaus dailės akademijoje magistro laipsnį apgynusi dizainerė Rugilė Gumuliauskaitė. „Kad drabužiai yra svarbi mūsų įvaizdžio dalis, – sako Vytauto Didžiojo universitete socialinius mokslus studijuojantis kaunietis Aleksas Konovas, – žinojau, bet visada daugiau galvodavau apie tai, kas man patogu. Stiliaus paskaitos tik patvirtino tai, ką sakydavo mano draugė: „Kai kuriuos tavo rūbus reikia mesti lauk!“ – „Bet jie man patogūs.“ – „Na tai kas, kad patogūs, bet tau jie netinka.“

R. Gumuliauskaitė stovyklos dalyviams pristatė ir savo sudarytą reljefinį mados katalogą. Daugeliui tai buvo vienas didžiausių šios vasaros atradimų – jis paskatino diskutuoti, kaip neregiai renkasi drabužius, derina jų spalvas. Kadangi patys spalvų matyti ir derinti negali, tenka kuo nors pasitikėti. Kuo – šeimos nariais, draugais? Juk vyresnių žmonių, tėvų, skonis neretai nesutampa su jaunimo grožio ir mados supratimu.

Ne tik svarbi, bet ir labai smagi kūno kalbos stovyklų dalis – mokymasis šokti. Antrus metus iš eilės šokių pamokas „Zelvoje“ vedė VšĮ „Stok ir šok“ įkūrėja Jurgita Česnavičiūtė-Jančorienė. Per keletą šiai veiklai skirtų pamokų gerai išmokti šokti beveik neįmanoma, tačiau pajusti šokio grožį, įvairovę, šokių skirtumus – visiškai realu. Stovyklos dalyviai šoko Lotynų Amerikos šokį merengę, valsą ir net ugningąjį sirtakį. Vėliau ne vienas sakė, kad šokiai padėjo iš naujo „atrasti“ savo kūną, išlaisvino judesius.

Mokant aklųjų grupę šokti, neužtenka atsistojus priešais parodyti vieną ar kitą judesį, paprašyti jį pakartoti ir pataisyti, jeigu kas nors atlieka ne visai gerai. Akliesiems kiekvieną judesį ar kūno padėties pasikeitimą reikia paaiškinti individualiai, parodyti praktiškai. Viena šokių mokytoja apeiti visus ir kiekvienam parodyti, ką ir kaip daryti, tiesiog pristigtų laiko, todėl savanoriai čia tampa nepakeičiamais pagalbininkais.

Mokomasi išgirsti partnerį

„Kurkite, improvizuokite, vaidinkite“, – tai vieni dažniausių žodžių, kuriuos nuolat girdi į kūno kalbos stovyklą atvykę aklieji. Teatro seminaruose kuriama, improvizuojama iš ryto ir po pietų, stovyklai prasidėjus ir jai baigiantis. „Improvizuojant, kuriant įvairias gyvenimiškas situacijas, – sako stovyklos vadovė ir teatro mokytoja L. Puodžiūnienė, – dažnai ne tik atsiskleidžia žmogaus kūrybinės galimybės, bet ir mokomasi klausytis, išgirsti partnerį, nepertraukinėti kalbančiojo, leisti baigti mintį. Tik taip įmanomas visavertis bendravimas ir tikras dialogas.“

Lyg ir paprastos, daugelį kartų girdėtos, visiems suprantamos tiesos, bet kaip nelengva būna jų laikytis! „Svarbiausias esate ne jūs, o partneris“, – nuolat primindavo vadovė. Girdėti partnerį svarbu ne tik vaidinant, improvizuojant, bet visada, kai vyksta dialogas. Čia praktiškai išmokstama kalbant atsukti į pašnekovą veidą, žiūrėti jam į akis. Taip atsiskleidžia žmogaus iniciatyvumas, lyderystė ar priešingai – pernelyg didelis drovumas, nepasitikėjimas savimi, nenoras išeiti iš komforto zonos.

Mokėsi ne tik aklieji, bet ir regintieji

Kūno kalbos stovyklose po vieną ar du savanorius būdavo beveik kasmet, tačiau šiais metais pavyko sukviesti jų itin daug. Toks gausus būrys ne tik užtikrino sklandesnį ir intensyvesnį darbą, bet ir labai pagyvino, paįvairino stovyklautojų gyvenimą. Regintieji savanoriai bandė kaip aklieji vaikščioti su baltosiomis lazdelėmis, orientuotis aplinkoje užsirišę akis. Aklieji jiems demonstravo, kaip naudojasi liečiamaisiais telefonais, dirba kompiuteriais. Štai Gabija Verbaitė ISM vadybos ir ekonomikos universitete studijuoja tarptautinį verslą ir komunikaciją.

„Dalyvauju Maltos ordino veikloje, – pasakojo Gabija, – todėl savanoriauti tenka nuolat. Anksčiau su aklaisiais bendrauti neteko, todėl vykdama šiek tiek jaudinausi. Po dienos ar pusantros visos abejonės ir nerimas išnyko. Supratau, kad nėra jokio skirtumo, su kuo bendrauji: matančiu ar nematančiu žmogumi.“

Grįžęs iš stovyklos savanoris Andrius Tumėnas socialiniuose tinkluose rašė: „O jeigu viskas yra ne taip, ir tu pasaulį regi atvirkščiai. Esu dėkingas dalyviams už pažintį su prietaisais ir programomis, kuriomis jie naudojasi. Aklieji parodė, kaip naudojasi telefonu ir kompiuteriu. Dalis neregių net užsiima programavimu ir iš to gauna pinigų. Jau pirmąją stovyklos dieną mes, savanoriai, turėjome galimybę pasivaikščioti ir pajausti aplinką tamsoje. Užsidėję ant akių raiščius ėjome prie ežero, pabandėme judėti patalpoje.“

Įdomiai ir netikėtai stovyklos dalyviams nuskambėjo G. Verbaitės įžvalga. Ji pastebėjo, kad aklieji visada ir visur stengiasi susidaryti labai aiškią struktūrą ir jos laikytis. Jeigu valsas, tai tik toks, jeigu vieną kartą parodė, tai darys tik taip, o ne kitaip. Pasaulyje yra labai daug formų, būdų, galimybių tuos pačius dalykus atlikti skirtingai. Taigi, jeigu ką nors darai ne taip, kaip įprasta, ne taip, kaip daro esantieji šalia, anaiptol dar nereiškia, kad darai neteisingai. „Lyginkite save ne su kitais, lyginkite save su tais, kokie buvote vakar“, – stovyklos dalyviams išvykstant namo linkėjo viena iš lektorių Audronė Masiukienė.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko