Reljefinis madų katalogas – galimybė paliesti madą

1/6
Teksto dydis:

Drabužių dizainas, aukštosios mados pasaulis, jo normos, įvairenybės ir keistenybės – ar gali niekada regimųjų vaizdinių nepatyręs žmogus visa tai suprasti ir pajusti? Prieš kelerius metus tiek patys neregiai, tiek mados pasaulio kūrėjai tokia galimybe būtų rimtai suabejoję. Tačiau neskubėkime: pasaulis keičiasi, supratimas, ką ir kiek galime, taip pat.

Pradėjo nuo dizaino abėcėlės

Rugilė Gumuliauskaitė – jauna dizainerė, Vilniaus dailės akademijos absolventė. Jos magistro darbo tema, kartu ir praktinės veiklos sritis – nevizuali drabužio dizaino vertė, t. y. tokia vertė, kurią atpažinti ir suprasti gali visiškai nematantis žmogus. Ar tai įmanoma, o jeigu įmanoma, tai kaip?

„Viskas prasidėjo nuo to, kad įstojus į Vilniaus dailės akademiją, reikėjo ieškoti srities, kurioje galėčiau dirbti, – pasakoja R. Gumuliauskaitė. – Norėjau rasti tokią temą, kuri būtų svarbi tiek man, tiek ir kitiems žmonėms. Mano susidomėjimą aklaisiais ir silpnaregiais iš dalies lėmė asmeninė patirtis: vienu metu buvo pradėjęs silpti mano pačios regėjimas, tad pradėjau domėtis, ar gali žmogus modeliuoti drabužius nematydamas? Ar gali nematantis klientas suprasti dizainerio darbą, ar galimas jųdviejų dialogas? Ėmiau ieškoti literatūros ta tema. Deja, beveik nieko neradau ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Viską reikėjo atrasti ir išbandyti pačiai. Mąsčiau apie spalvas, jų siejimą su tekstile: tam tikra spalva tarsi užkoduojama atitinkama tekstūra.“

Bendraudama su regėjimo negalią turinčiomis merginomis dizainerė suprato, kad, kuriant drabužį ir bendradarbiaujant su šiais klientais, praleidžiamas pirmasis labai svarbus etapas – eskizas. Aklieji nėra lietę drabužių eskizų, nežino, kokią informaciją jie gali suteikti. Taigi reikėjo pradėti nuo paprasčiausių dalykų, nuo dizaino abėcėlės.

Artėjant vasarai vyko pirmasis viešas R. Gumuliauskaitės susitikimas su Vilniaus neregių bendruomene. Į jį jaunoji dizainerė atsinešė pluoštą įvairaus dydžio sijonų, megztinių, paltų reljefinių eskizų. Vieni jų buvo išbadyti adata ant specialaus popieriaus, kiti – pagaminti naudojant vakuuminę reljefo gamybos technologiją, bet visi iškilūs, kad neregiai galėtų apčiuopti. Liesdami eskizus pirmą kartą gyvenime, regėjimo negalią turintys žmonės apie tikrą drabužį nedaug ką galėjo pasakyti, tačiau paaiškinus, ką reiškia vienos ar kitos brėžinio linijos, palyginus pačius eskizus tarpusavyje, piešiniai tapo gerokai iškalbingesni. Čia pat buvo ir eskizuose pavaizduotais drabužiais aprengti manekenai. Žmonės galėjo lyginti, tyrinėti, kaip popieriaus lape nubraižytos ar išbadytos linijos virsta siūlėmis, kaip drabužiai guli ant manekenų.

Į susitikimą atėję aklieji ir silpnaregiai R. Gumuliauskaitės darbą įvertino labai palankiai. Kalbėta ne tik apie pavienių drabužių modelių perteikimą akliesiems suprantamais būdais, bet ir apie reljefinius madų katalogus. Praėjus vos dviem mėnesiams nuo minėto susitikimo, jaunoji dizainerė įgyvendino ir šią, atrodytų, nelabai realią idėją.

Reljefinis katalogas ir paroda

Šiais metais R. Gumuliauskaitė Vilniaus dailės akademijoje su pagyrimu už temos aktualumą apgynė magistro darbą. Jau tituluota dizainerė Vilniuje įsikūrusioje „Akademijos“ galerijoje surengė savo darbų parodą. Joje eksponuoti ne tik reljefiniai drabužių eskizai, drabužių pavyzdžiais aprengti manekenai, bet ir pirmasis Lietuvoje, o gal net ir pasaulyje, reljefinis madų katalogas.

„Kiekvienam katalogo modeliui skiriami trys lapai, – pasakojo R. Gumuliauskaitė. 1-ame lape – eskizas ir aprašymas, kokio stiliaus tai drabužis, su kokiais kitais apdarais rekomenduojamas dėvėti, su kuo asocijuojasi jo spalvos; 2-ame lape – audinio, iš kurio drabužis pasiūtas, pavyzdys; 3-ame lape – drabužis, apsivilktas žmogaus (mažas manekenas).“

Kol kas sukurtas tik vienas šio katalogo egzempliorius, tačiau jaunoji dizainerė tikisi artimiausiu metu jų parengti daugiau ir perduoti aklųjų bibliotekai, kad jos skaitytojai galėtų suprasti, kas tai yra.

Anot regėjimo negalią turinčios Naujojo teatro artistės Irmos Jokštytės, vienos pirmųjų lietusios I. Gumuliauskaitės sukurtąjį katalogą, dabar ji galinti bent kiek įsivaizduoti, kas yra mados katalogai apskritai ir ką juose galima rasti.

R. Gumuliauskaitės surengta paroda „Akademijos“ galerijoje sulaukė nemažai susidomėjimo. „Žmonių buvo ganėtinai daug, – pasakoja dizainerė. – Eksponatus buvo galima tyrinėti dviem būdais: akimis arba liečiant rankomis. Žmonės domėjosi, užsidėję nepermatomus akinius, bandydavo įsijausti į neregio situaciją. Daugeliui tai buvo labai nelengva.“

Drabužis – ne tik įvaizdis

Kurti reljefinius eskizus, vėliau ir juos pristatyti, R. Gumuliauskaitei nuolat talkino I. Jokštytė. „Visada mėgau puoštis, – pasakoja mergina, – bet niekada nesusimąstydavau, kodėl dėviu tą, o ne kitą drabužį, kas lemia mano pasirinkimą? Mes, aklieji, neturime galimybės žinoti ir suprasti, kas yra mada, kas užkoduota drabužio etiketėje. Drabužis, kurį pasirenkame, sudarytas iš daugelio mažų detalių, apie kurias dažnai nieko nežinome. Ar galime žinoti? Greitai galbūt galėsime.“

Anot I. Jokštytės, mūsų dėvimi drabužiai gali ne tik daug papasakoti apie mūsų norą pabrėžti ar priešingai – paslėpti savąjį „aš“, bet ir turėti tiesioginės įtakos mūsų pačių saugumui: žmogus žino, kokią informaciją apie save transliuoja aplinkiniams, jaučiasi užtikrintesnis, kartu ir saugesnis.

Irmai antrinanti dizainerė pastebi, kad drabužis – tai ne vien tik mūsų norimo susikurti įvaizdžio dalis. Tai ir sąmoningas ar nesąmoningas poreikis atsinaujinti, noras neišsiskirti iš tam tikros socialinės aplinkos arba kaip tik – noras parodyti savo išskirtinumą, sulaukti dėmesio. „Žmogus pats sprendžia, kokią gyvenimo filosofiją ar aprangos stilių jis renkasi, – sako R. Gumuliauskaitė, – tačiau, kad galėtum pasirinkti, reikia turėti iš tave dominančios srities tam tikros informacijos.“

Pirmuosius žingsnius žengia ne tik lietuviai

Nevizualia dizaino verte jau kurį laiką domisi ir kitų šalių mados kūrėjai. Štai praėjusių metų rudenį Paryžiuje veikiantis Goethes institutas inicijavo projektą „Anapus regėjimo“ (angl. Beyond seeing). Prie jo prisijungė Švedijos miesto Buroso tekstilės mokykla, Berlyno, Briuselio, Paryžiaus mados mokyklos. Visose keturiose valstybėse jau surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose teoriškai ir praktiškai nagrinėtos galimybės akliesiems pažinti mados pasaulį. Be I. Jokštytės ir R. Gumuliauskaitės, iš Lietuvos jose dalyvavo dar viena dizainerė – Vidmina Stasiulytė. Šių metų rudenį Paryžiuje turėtų vykti baigiamasis projekto dalyvių susitikimas.

„Tris dienas kūrybinėse dirbtuvėse tyrėme mados dizaino nevizualios estetikos apraiškas, – apie vienas tokių dirbtuvių pasakoja R. Gumuliauskaitė. – Paskaitas skaitė ir savo tyrimus pristatė skirtingų mokyklų mados dizaino, įvairių technologijų atstovai. Savo kūrybinius ieškojimus, tiksliau, reljefinius eskizus, turėjau galimybę pristatyti ir aš.“

Savo gyvenimo šiuolaikinis žmogus jau neįsivaizduoja be informacinių technologijų. Jos sugeba pateikti vis naujų staigmenų, ir tai ne tik kompiuteriai, telefonai ar medicina. Išmanioji tekstilė, sauganti į ją įkrautą informaciją – jau ne utopija. Į įprastinę medžiagą įaudžiami elektroniniai siūlai leidžia perduoti elektroninius virpesius, jais užkoduoti informaciją apie drabužį.

„Sijono ar palaidinės, kurią prilietus pasigirstų paukščių čiulbėjimas ar Mocarto muzika, gal greitai dar ir nesulauksime, – juokauja I. Jokštytė, – bet informaciją apie drabužį, jo gamybos technologiją, dėvėjimo ir skalbimo savybes nusakančios etiketės visiškai įmanomos. Tokių bandymų jau atliekama.“

Paklausta apie ateities planus jaunoji dizainerė R. Gumuliauskaitė sako, kad pirmiausia nori Dailės akademijoje įgytas teorines žinias pradėti taikyti praktiškai, patirti ne tik akademinės, bet ir darbinės veiklos teikiamą malonumą. Akliesiems skirti reljefiniai drabužių eskizai, reljefiniai madų katalogai ir toliau lieka jos domėjimosi sritimi. O ateityje laukia nauji ieškojimai, tyrinėjimai ir susitikimai.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko