Pasaulio orientavimosi sporto entuziastai mėgavosi Lietuvos kraštovaizdžiu

1/9
Teksto dydis:

Lietuvoje pirmą kartą surengtas Pasaulio orientavimosi sporto takais čempionatas. Šio sporto entuziastų į Lietuvą atvyko iš 25 pasaulio šalių: Japonijos ir JAV, Kinijos ir Egipto, Norvegijos ir Portugalijos, Hong Kongo ir Italijos bei kitų tolimų ir artimesnių kraštų. Pasaulio čempionate startavo 66 sveikieji, o parolimpinėje klasėje – 39 negalią turintys sportininkai. Lietuvai šiose varžybose atstovavo švenčioniškis Tadeušas Šimkovičius, kaunietė Laima Lažinskienė ir vilnietis Borisas Gavrilovas.

Tos pačios trasos – vienodos galimybės ir sąlygos

Pasaulio orientavimosi sporto takais čempionate parolimpinės klasės sportininkai varžosi tose pačiose trasose, kaip ir negalios neturintieji, tačiau apdovanojami atskirai. Šiemet parolimpinėje klasėje pasaulio čempionu tapo švedas Ola Janssonas, sidabro medalį pelnė ukrainietis Vladislavas Vovkas, o bronza pasipuošė rateliais judanti sportininkė iš Čekijos Jana Kostova.

Lietuviams namų sienos nelabai padėjo. Sėkmingiausios buvo komandinės varžybos. Jose mūsiškiai buvo aštunti. Čia sportininkų laukė 4,6 km trasa su 27 kontroliniais punktais.

Didžiausią orientavimosi sporto takais patirtį turintis, 2004 m. Italijoje Europos čempionate aukso medalį iškovojęs, Tadeušas Šimkovičius prisimena, kad 2005 m. Lietuvos rinktinė iš Japonijoje vykusio pasaulio čempionato yra parvežusi sidabrą (tuometis jos narys Evaldas Butrimas tapo absoliučiu pasaulio čempionu), o po trejų metų Čekijoje tapusi pasaulio čempione.

Pirmą kartą Lietuvoje surengtame pasaulio čempionate apie pusė parolimpinės klasės sportininkų – judantieji neįgaliųjų vežimėliais. Daugiausia sunkią judėjimo negalią turinčiųjų orientacininkų atvyko iš Rusijos, buvo italų, ispanų, latvių ir kitų šalių atstovų. Mūsų komanda taip pat turėjo tokį sportininką – T. Šimkovičių. Silpniausiems čempionato dalyviams padeda pagalbininkai – stūmikai. Šiose varžybose buvo nemažai smėlėtų takų, situaciją gerokai sunkino ir lietus, tad be padėjėjų rateliais judantys sportininkai būtų negalėję įveikti trasų. Čekės J. Kostovos manymu, tokio paties medalio nusipelnė ne tik ji, bet ir jai padėjęs žmogus.

T. Šimkovičius į visas tris trasas (dvi individualias ir vieną komandinę) leidosi su prie vežimėlio pritaisytu elektriniu ratu, tačiau be pagalbininko neapsiėjo. Sportininko teigimu, tai didelis palengvinimas, nes nereikia eikvoti jėgų, galima labiau susikaupti prie užduočių. Tiesa, vežimėliu judančiam žmogui ir jas įveikti sunkiau nei vaikštančiam. Pastarojo matymo laukas gerokai platesnis, jis gali šoktelėti, pažymėtą tašką apžiūrėti iš šono. Tačiau T. Šimkovičius tikina, kad fizinis pasirengimas – ne pats svarbiausias dalykas. „Orientavimosi sporte ne visada laimi fiziškai stipresnis sportininkas, – pasakoja jis. – Jeigu vežimėlyje sėdintis žmogus gerai moka skaityti žemėlapį, naudotis kompasu, nustatyti azimutą, jis gali turėti daugiau privalumų už tokių įgūdžių stokojantį vaikščiojantį sportininką, nors šis ir toliau mato.“

Orientavimosi sportas – tai šachmatai lauke

Pirmosios neįgaliųjų sportininkų varžybos vyko Rumšiškėse. Čia per 160 minučių reikėjo įveikti 2,8 km trasą, miškingoje vietovėje buvo išdėstytas 21 punktas. Paprastai trasoms parenkamos nelygaus reljefo vietovės. Šią trasą L. Lažinskienė įveikė 18-ta, B. Gavrilovas buvo 20, T. Šimkovičius – 24.

Antrosios individualios varžybos vyko Aukštadvaryje. Sportininkams čia buvo parengta 2,35 km trasa su 28 kontroliniais punktais. Jiems surasti skirta 160 min. Pirmasis iš mūsiškių šioje trasoje finišavo T. Šimkovičius – bendroje parolimpinės klasės įskaitoje jis buvo 14, L. Lažinskienė – 20, B. Gavrilovas – 33. Susumuoti dviejų dienų rezultatai tokie: L. Lažinskienė buvo 18, T. Šimkovičius – 20, B. Gavrilovas – 28.

Pasak T. Šimkovičiaus, orientavimosi sportas – tai šachmatai lauke. Prie kiekvieno punkto reikia gerai pagalvoti. Paprastai trasai įveikti sportininkams skiriamos 2–3 valandos. Vienam punktui skirtas laikas – 3 min., tačiau kai kada tenka sugaišti ir 10 min. – visi punktai skirtingo sunkumo.

Orientavimosi sportu T. Šimkovičius užsiima jau daugiau kaip 20 metų. Nuo tada, kai kilnodamas štangą susilaužė 6–7 krūtinės srities stuburo slankstelius, pamėgtą lengvąją atletiką, šuolius į tolį, pakeitė rateliais judančiam žmogui prieinamesne sporto šaka. „Psichologinis barjeras buvo, – neslepia Tadeušas. – Ką tik vaikščiojai, bėgiojai, o dabar guli lovoje ir nežinai, kas tavęs laukia, kokios bus pasekmės.“

Grįžti į visavertį gyvenimą vyrui labai padėjo Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacijos rengiamos stovyklos. Ten jis ir pats išmoko, kaip gyventi su vežimėliu, ir su kitais stuburo traumas patyrusiais likimo bičiuliais savo patirtimi dalijosi – 10 metų buvo šių stovyklų instruktorius.

Orientavimosi  sportas tapo T. Šimkovičiaus gyvenimo būdu. Dažnai neįgaliuosius apninkančią savigailą jis pakeitė aktyviu gyvenimu: treniruotėmis, varžybomis gryname ore, vis kitoje vietoje ar net šalyje. Vyras aplankė nemažai pasaulio kraštų, susirado daug draugų. Į kasmet vykstančius pasaulio ar kas antrus metus rengiamus Europos čempionatus jį vilioja ne tik sportinis azartas, bet ir galimybė susitikti su bendraminčiais, bičiuliais. Todėl nenuostabu, kad dar nespėjus atslūgti šių varžybų įtampai, Tadeušas mintyse jau rengiasi kitąmet Daugpilyje vyksiančiam pasaulio, Slovakijoje – Europos čempionatams.

Tęsia šeimos tradiciją

Pasak kaunietės Laimos Lažinskienės, pasaulio čempionate užėmusios 18 vietą, varžybos buvo nelengvos. Įtakos tam turėjo ir nepalankus oras. Ypač sunki buvo pirmoji diena Rumšiškėse – įveikiant trasą visą laiką lijo. Liūtinis lietus trukdė įsižiūrėti į žemėlapyje pažymėtus taškus, akinius nešiojantys sportininkai nespėjo valyti jų stiklų. O Lietuvos komandoje buvo net du silpniau matantys sportininkai – L. Lažinskienė ir B. Gavrilovas.

Lietuvos rinktinės narė L. Lažinskienė orientavimosi sportu užsiima jau daugelį metų – bene nuo 7 klasės. Iki lemtingos avarijos, tapusios jos neįgalumo priežastimi, kai kelyje ant automobilio užšoko briedis, sužalota moteris neteko sąmonės ir 14 valandų nugrimzdo į komą, ji taip pat užsiiminėjo orientavimosi sportu. Tik tuomet bėgiodavo (šis sportas turi 4 atmainas: bėgte, dviračiais, slidėmis ir takais).

L. Lažinskienė pasakoja, kad visa jos šeima stovėjo prie orientavimosi sporto ištakų. Ją ir seserį Gražiną šiuo sportu sudomino tėtis, žinomas orientavimosi sporto entuziastas Danielius Štaras. Dar būdamas 90-ies, jis paskutinį kartą dalyvavo varžybose.

Laima pasakoja, kad po avarijos prireikė bene 10 metų, kol ji ir vėl pasiryžo grįžti į aktyvų sportą. Moteris neslepia vis abejojusi, ar pajėgs, ar sugebės. Nenuleisti rankų, bandyti, įsitikinti, kad ne viskas prarasta ir ji dar daug gali, nuolat ragino tėtis. Galutinai apsispręsti padėjo sesuo. Sykį, grįžusi iš Druskininkuose vykusio seminaro, kuriame buvo kalbama apie neįgaliųjų sportą, moteris įtikino seserį pamėginti. Esą, jeigu nepatiks ar nepajėgs, galės nesportuoti, bet, pasak jos, pabandyti tikrai verta. Pabandžiusi Laima nesustojo – iki šiol užsiima šiuo sportu.

L. Lažinskienė pasakoja, kad orientavimosi  sportas bėgant ir einant takais gerokai skiriasi. Pirmajame labai svarbus greitis, antrajame – gebėjimas susikaupti, greitai priimti sprendimus. Kartais, priėjęs prie punkto, sportininkas mato 5 vėliavėles, šalia vienos jų turėtų būti duobutė. Nuo tako jos nematyti, reikia pasitelkti žemėlapį, žinias. Būna, kad prie kontrolinio punkto vietoj rekomenduojamų 3 minučių sugaišti net 10, o tos duobutės taip ir nerandi. Ne visada ir įmanoma rasti, nes galbūt šiame kontroliniame punkte iš tikrųjų nieko nėra. Tokios klaidinančios užduotys – sportininkų akylumui patikrinti.

Pasak L. Lažinskienės, daugiausia emocijų kyla, kai iš trasos grįžę sportininkai gauna išklotines, kuriose pažymėti teisingi visų užduočių atsakymai. Būna ir nuostabos, nusivylimo (kaip galėjau nepastebėti!), ir džiaugsmingų šūksnių (taip ir maniau, kad ten nieko nebuvo!). Moteris sako, kad įmanoma surinkti visus taškus, nors taip pasiseka tikrai ne visada ir ne kiekvienam. Europos, pasaulio čempionatuose būna parengti labai tikslūs žemėlapiai, pagal kuriuos lengviau orientuotis. Tiesa, šįkart sportininkai džiaugėsi tik paskutinės varžybų dienos žemėlapiais, kituose tokio tikslumo daugelis pasigedo.

Sportas – ne vien medaliai

Su profesionaliu sportu savo gyvenimą susiejęs Borisas Gavrilovas (jis yra baigęs Baltarusijos valstybinį kūno kultūros institutą) ne vienerius metus rimtai užsiėmė imtynėmis. Net šios šakos sporto meistru buvo. Patiko ir lengvoji atletika: stumdavo rutulį, mėtė diską. Taip pat dalyvaudavo plaukimo čempionatuose, kilnojo svarmenis. Tačiau viską pakeitė netikėtai užklupęs insultas, kuris paralyžiavo dešiniąją kūno pusę. Teko iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti. Ir naujo sporto pasižvalgyti. Borisas sako nė akimirkos nedvejojęs, kokį gyvenimą rinktis: „Sėdėt ir į lubas žiūrėt – ne mano būdui.“

Pirmosios varžybos, į kurias žemėlapiu ir kompasu nešinas išsiruošė, vyko Palangoje, tradiciniame kurorto festivalyje „Sportas visiems“. Patiko, nors taip ir likusi nepaklusni dešinioji ranka kelia tam tikrų sunkumų – viską reikia daryti kairiąja.

Vyriškiui gerai įsiminė pirmosios rimtos varžybos – 2006-aisiais Lietuvoje, Marijampolėje, surengtas Europos čempionatas. Nors ant apdovanojimų pakylos lietuvių komandos nariai ir nekilo, bet sportinis azartas liejosi per kraštus. Atstovaudamas šalies rinktinei B. Gavrilovas džiaugėsi ir 2008 m. pasaulio čempionate Čekijoje komandos pelnytu auksu.

Šiame pasaulio orientavimosi sporto takais čempionate fortūna buvo palankesnė kitų šalių sportininkams. Tačiau lietuviai nenusimena: sportas – ne vien medaliai. Tai ir visavertis gyvenimas, ir pozityvus požiūris. Kiekvienos varžybos – pirmiausia pergalė prieš savo negalią, patvirtinimas, kad galimybių ribos gerokai platesnės nei daugelis įsivaizduoja.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko