Neįgalieji lankininkai svajoja apie parolimpines žaidynes

1/6
Teksto dydis:

Alytuje į miesto stadioną nešini lankais ir strėlėmis rinkosi lankininkai, atvykę iš įvairių Lietuvos miestų. Dvi dienas stadiono sporto salėje vyko atviras Lietuvos šaudymo iš lanko čempionatas. Jame pirmą kartą dalyvavo ir negalią turintys žmonės. Jie varžėsi dviejose grupėse – su skriemuliniais ir paprastais lankais.

Čempionatas baigėsi, išdalyti apdovanojimai, atminimo raštai. Organizatoriai ir dalyviai švyti – smagu laimėti, bet gera būti ir tokio įspūdingo renginio dalyviais.

Sėkmingas jėgų išbandymas

Viena renginio organizatorių – Inga Timinskienė, Alytaus lankininkų klubo „Žaliasis lankas“ steigėja, prisiminė, kad neįgalieji patys susirado klubą ir entuziastingai treniruojasi, todėl šiemet atėjo metas ir jiems išbandyti jėgas čempionate. Pasak jos, lankininkams nėra būtinos kokios nors ypatingos fizinės savybės. Vienas žinomiausių pasaulyje lankininkų – amerikietis Mattas Stutzmanas nevaldo rankų ir viso kūno, bet puikiai šaudo iš lanko koja. Jis dalyvavo 2012 ir 2016 metų parolimpinėse žaidynėse, 2012 metais laimėjo aukso medalį.

Į klubą praleisti laisvalaikio, atsipalaiduoti ateina 5 neįgalieji, o aktyviai treniruojasi 2 negalią turintys lankininkai – Rolandas Baranauskas ir Linas Vengelis. Vyrai šaudo iš skriemulinių lankų. Juos nupirko Alytaus miesto savivaldybė. „Abu gali drąsiai rengtis parolimpinėms žaidynėms, dalyvauti Europos čempionatuose“, – sako I. Timinskienė.

Šiame čempionate bendroje komandinėje įskaitoje skriemulinių lankų grupėje jie iškovojo antrąją vietą, o tarp neįgaliųjų Rolandas laimėjo aukso medalį, Linas – sidabro.

Inga džiaugiasi ir moterų laimėjimais: neįgaliųjų grupėje nepralenkiama buvo Anželika Molis, laimėjusi auksą, antrąją vietą ir sidabro medalį laimėjo Marija Gintarė Bigataitė, trečiąjį – bronzos medalį – Ramunė Šidlauskaitė. Pirmąją vietą šaudydami paprastu lanku neįgaliųjų pogrupyje iškovojo alytiškis Gintautas Barysas, antrąją – vilnietis Linas Misiūnas, o trečias buvo Giedris Kavaliauskas iš Gargždų.

Pergalės džiugina, bet svarbiausia sportuoti

R. Baranauskas iš lanko šaudo jau treji metai. „Perskaičiau internete apie klubą „Žaliasis lankas“ ir nusprendžiau prisijungti bei kitus paraginau“, – sako Alytaus apskrities sveikatingumo klubo „Alytupis“ vadovas. Aktyvios reabilitacijos stovykloje Monciškėse Rolandas susipažino su vilniete A. Molis, panevėžiete M. G. Bigataite ir jas pakvietė į klubą. Vilnietė R. Šidlauskaitė „Alytupio“ klube sportuoja nuo 2002–ųjų. Merginos išbandė daug sporto šakų, tačiau galiausiai tapo aistringomis lankininkėmis.

Traumą Rolandas patyrė 1997 metais. Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs. Metus negalėjo vaikščioti, tik gulėjo, o paskui ėmė judėti neįgaliojo vežimėliu, vairuoti automobilį. Alytiškė Algytė Stankevičienė, tuomet dirbusi su negalią turinčiais žmonėmis, matydama, kad jaunas vyras puolė į depresiją, Rolandą paragino dirbti su žmonėmis, kurie turi stuburo pažeidimų.

Ši veikla buvo ne sportinė: Rolandas rašė projektus, organizavo įvairią veiklą vežimėliais judantiems žmonėms. Tik pamatęs neįgaliųjų sporto varžybas, nutarė burti sporto ir sveikatingumo klubą. Anksčiau dirbęs vadybininku, todėl organizacinių gebėjimų nestokojo. „Kai ėmiau šaudyti iš skriemulinio lanko, iš pradžių sunku buvo, prasidėjo alkūnės sąnario uždegimas, bet išsigydžiau ir dabar daug treniruojuosi. Kaip manot, ar pateksime į parolimpines žaidynes?“ – šypsosi Rolandas. Pergalės vyrą džiugina, bet jam svarbiausia sportuoti, judėti ir įtraukti į aktyvią veiklą vis daugiau negalią turinčių žmonių.

Auksas – nuo ligų ir negandų

Alytiškis Gintautas spinduliuoja džiaugsmu. Šaudydamas iš paprasto lanko neįgaliųjų pogrupyje jis laimėjo aukso medalį. Vyras prisipažįsta nesitikėjęs dalyvauti čempionate. „Sveikata blogėja, jėgų mažiau, bet noras būti aktyviam – nenugalimas“, – sako G. Barysas.

Judėti neįgaliojo vežimėliu Gintas pradėjo prieš 18 metų. Nelaimė nutiko dirbant statybose: vyras nukrito nuo pastolių. Viena po kitos sekė sunkios operacijos, apėmė neviltis, baimė dėl ateities. Žmona paliko praėjus dvejiems metams po nelaimės. Su Gintu liko trys vaikai: sūnui buvo penkiolika, dukrelės keletą metų už brolį jaunesnės. „Kai vaikai buvo paaugliai, vasaromis važiuodavome į reabilitacijos stovyklas Monciškėse, į kaimą pas senelius. Vaikai padėjo man, o aš – jiems“, – pasakoja Gintas ir džiaugiasi, kad visi užaugo gerais žmonėmis, sukūrė šeimas, pradžiugino jį penkiais anūkais.

Gintas sako, kad jo ir vaikų gyvenimą labai pakeitė R. Baranauskas. Jis Gintą pakvietė į ką tik įkurtą Alytaus neįgaliųjų sveikatingumo ir sporto klubą „Alytupis“.

„Išbandžiau įvairias sporto šakas: žaidžiau smiginį, mėčiau peilius, dalyvavau žvejų varžybose, o iš lanko šaudyti pradėjau visai neseniai. Sekasi neblogai. Ši pergalė – ne pirmoji“, – pasakoja vyras. Gintas ne kartą yra laimėjęs ir smiginio varžybas. Kol leido sveikata, gerai sekėsi mėtyti peilius.

Vyrui sunku valdyti du dešinės rankos pirštus, vieni medikai pataria pirštų nevarginti, kiti – judinti, mankštinti. „Kiek galiu, tiek judu, sportuoju. Mano rankos dykos nebūna, dar ir krepšelių saviems pripinu. Tad liūdėti ar bijoti dėl ateities nėra kada“, – prisipažįsta Gintas. Tik ligos vis puola, apie visas net pasakoti vyras nenori, tačiau sako: „Kiek bus, tiek atlaikysiu, neturiu laiko sirgti.“

Didžioji Anželikos svajonė

Dvi draugės Anželika ir Marija nuoširdžiai džiaugiasi viena kitos sėkme. Abi laimėjo prizines vietas. Tiesa Anželika pasidalina ją slegiančiu rūpesčiu. Mergina labai norėtų įsigyti skriemulinį lanką, tačiau jis kainuoja 2 000 eurų. Tokių pinigų ji ir jos artimieji neturi, tad ieško rėmėjų. Tik kol kas sunkiai sekasi.

A. Molis sveikata pablogėjo, kai mokėsi 11 klasėje. Nebeklausydavo koja, skaudėjo nugara. Medikai ramino, kad po operacijos skausmai praeis, bet, deja, merginai daugiau kaip prieš dešimtmetį teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. „Šaudymas iš lanko tapo mano gyvenimo aistra, daug treniruojuosi“, – sako Anželika. Vilniuje į treniruočių salę neįgaliojo vežimėliu patekti sudėtinga, bet draugai ar kas nors iš artimųjų užneša. Anželika ir kitos merginos jau dalyvavo ne vienose šaudymo iš lanko varžybose. „Per varžybas Kaune turėjau temperatūros, skaudėjo inkstą, bet vis tiek laimėjau antrą vietą“, – pasakoja mergina. Ji, kaip ir Rolandas, taip pat nori ruoštis parolimpinėms žaidynėms.

Čempionatas – šventė ir sielos atgaiva

Eglė Migonytė prizinės vietos neiškovojo, bet jaučiasi laiminga, kad galėjo dalyvauti čempionate. Turinti įgimtą negalią, šaudyti iš lanko Eglė pradėjo būdama pensinio amžiaus. „Vaikystėje daug laiko praleidau ligoninėse, iškenčiau daug operacijų, o iš tiesų man tik reikėjo mankštintis“, – pasakoja moteris.

Eglė mokėsi, baigė universitetą, sukūrė šeimą, užaugino dukrą, jau ir anūkė suaugusi. „Kai pasakiau, kad mokysiuos šaudyti iš lanko, mano merginos akis išplėtė, o aš treniruojuosi du kartus per savaitę ir jaučiu, kaip gerėja laikysena, pastabumas, stiprėja rankos ir pečiai, o ir judu daug daugiau negu anksčiau. Mes ir sportuojame, ir bendraujame, kai po šūvio neskubėdami einame pasiimti strėlių, ne tik apie šį sportą pasikalbame, bet susidraugaujame, vienas kitą palaikome. Nesvarbu, kad aš senjorė. Besitreniruodama tapau ištvermingesnė, o, svarbiausia, iš treniruočių ir varžybų grįžtu kupina teigiamų emocijų!“ – pasakoja Eglė.

Po varžybų prizininkai ir dalyviai neskubėjo skirstytis, kalbėjosi apie treniruotes, apie vasarą gamtoje vyksiančias varžybas. Į čempionatą ne vieną dalyvį atlydėjo šeimos nariai. Šį kartą jie buvo tik žiūrovai, sirgaliai, bet ne vienas paklaustas sakė ateityje būtinai išbandysiantis šį patrauklų sportą.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko