Lietuvos jūrų muziejus atviras visiems lankytojams

1/6
Teksto dydis:

Retas Klaipėdos svečias nepraveria Lietuvos jūrų muziejaus durų ir bent valandai kitai nepasineria į kitokį, nepažįstamą jūros pasaulį. Kasmet čia apsilanko beveik pusė milijono žmonių. Kol kas dar ne visos ekspozicijos prieinamos neįgaliems žmonėms, tačiau pasiekiamų erdvių daugėja. O tai labai svarbu, nes muziejus vykdo daugybę edukacinių veiklų, į kurias mielai įsilieja ir įvairių negalių turintys žmonės. Vis dėlto pernelyg nesuklysime teigdami, kad viena svarbiausių paskatų, traukiančių į šį muziejų – jame gyvenantys delfinai.

Delfinų terapija – įvairaus amžiaus ir sveikatos žmonėms

Delfinai yra vieni nuostabiausių, žavingiausių jūrų gyventojų, jie smalsūs, žaismingi. Senovės graikai tikėjo, kad į delfinus įsikūnija žuvusių jūreivių sielos, todėl jų nevalia medžioti ar kitaip skriausti. Romėnams šie gyvūnai irgi buvo šventi. Daugiau nei prieš dvidešimt metų, 1994-aisiais, Klaipėdoje duris atvėrė Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumas. Jame vykstančius delfinų, kaliforninių jūrų liūtų pasirodymus žmonės greitai pamėgo.

2002 m. delfinariume pradėta vykdyti nauja veikla – delfinų terapijos seansai žmonėms, turintiems fizinę ar proto negalią, sergantiems neurologinėmis ligomis, o 2015 m. po delfinariumo renovacijos duris atvėrė trijų aukštų Delfinų terapijos centras. „Delfinas sugeba jausti žmogaus nuotaikas, supranta gestus, pats prašo dėmesio lankytojui mesdamas kamuoliuką ar aptaškydamas jį vandeniu, – pasakoja Delfinų terapijos centro vadovė dr. Brigita Kreivinienė. – Ši bendravimo forma yra itin veiksminga ne tik vaikams, kurie dėl negalios yra uždari, nelinkę bendrauti, bet ir jų šeimos nariams, tėveliams, kurie mato, kaip bendraudamas su gyvūnu jų vaikas keičiasi.“

B. Kreivinienė pasakoja, kad pirmieji delfinai – Juodosios jūros afalinos – į Lietuvą atkeliavo iš Krymo. Apie 2002 m. buvusiam Jūrų muziejaus vadovui Aloyzui Každailiui kilo sumanymas, kad delfinai galėtų padėti įvairių negalių turintiems vaikams. Postūmį davė ir patys tėveliai. Jie pradėjo į muziejų rašyti laiškus, pasakoti, kad pasaulyje delfinų terapija plačiai taikoma, siūlyti ją išbandyti ir Lietuvoje. Dabar ši terapija mūsų šalyje sulaukia vis daugiau dėmesio. Delfinų terapija ypač rekomenduojama vaikams, turintiems autizmo sutrikimų, sergantiems Dauno sindromu, cerebriniu paralyžiumi, taip pat suaugusiesiems, patyrusiems sunkių psichologinių ar emocinių traumų.

„Pradėjome praktiškai nuo nulio, – prisimena B. Kreivinienė. – Buvome skaitę keletą straipsnių, turėjome šiek tiek medžiagos apie delfinų terapiją kitose šalyse, bet dirbant viską reikėjo atrasti ir perprasti patiems. Treneriai stebėjo vaikus, darė išvadas. 2003 m. ėmėmės didesnės apimties tyrimo, pradėjome kurti metodikas. Greitai pastebėjome, kad vien delfinų terapijos neužtenka. Šitaip naujajame Delfinų terapijos centre atsirado judesio terapijos, muzikos, dailės, keramikos kambariai, apsigyveno keli kiti gyventojai – gekonas, vėžlys.“

Delfinų terapijos centre terapijos kursas paprastai trunka 10 dienų: kasdien po 30 min. vandenyje su delfinais, o toliau pagal poreikį siūloma papildoma terapija. Šiuo metu centras vykdo trejų metų trukmės inovatyvių veiklų projektą, kurio tikslas – sukurti metodikas, į bendrą visumą sujungsiančias delfinų, šunų (kaniterapija) ir žirgų (hipoterapija) terapiją. Nauja idėja tikimasi sudominti Lietuvos universitetus, kitas mokslo įstaigas. Vizijai paversti tikrove ieškoma rėmėjų, bendraminčių.

Gerėja savijauta ir santykis su aplinka

Kaip veikia delfinų terapija, ar iš tiesų ji daro stebuklus? „O kas svarbiausia?“ – klausimu į klausimą atsako B. Kreivinienė. Jokia terapija nepajėgi išgydyti ligos ar panaikinti negalios, bet ji gali būti veiksminga priemonė šalinant vaiko gyvenime atsiradusius socialinės elgsenos sutrikimus. Šeimą, auginančią neįgalų vaiką, dažnai lydi ilgalaikis stresas, nuovargis, jos narių tarpusavio darna būna sutrikusi. Jeigu vaikas jaučiasi geriau, šeimoje irgi bus daugiau darnos, teigiamų emocijų. Vaikai, pabendravę su linksmais ir valiūkiškais delfinais, beveik visada jaučiasi geriau. Pagerėja vaiko miegas, atsiranda geresnis akių kontaktas, vaikai tampa ne tokie aktyvūs ar agresyvūs, pradeda ilgiau išlaikyti dėmesį.

„Visi vaikai, kaip ir suaugusieji, yra skirtingi, bet pastebėta, kad autistiškiems vaikams labai patinka vanduo, – pasakoja B. Kreivinienė. – Per jį galime rasti takelį į vaiko vidų. Greitai ir lengvai niekas nevyksta, tačiau terapijos ciklo pabaigoje jau galima matyti, kaip vaikas su delfinu dalijasi žaislais, kaip keičiasi vaiko elgesys. Vaikai mielai atkartoja delfinų skleidžiamus garsus, gal todėl, kad patys delfinai yra labai vaikiški ir visada nori žaisti, o mažieji šią jų savybę greitai perpranta. Bendraudamas su šiais gyvūnais, vaikas peržengia tam tikras savo ribas ir įveikia savo baimes.“

Delfinai – dideli gyvūnai, bet vaikai, kaip rodo sukaupta patirtis, jų neišsigąsta. Tėveliai išsigąsta kur kas dažniau. „Delfinai supranta daug mūsų gestų, – sako centro vadovė. – Pavyzdžiui, galima po gyvūno nosimi pakišti savo delną ir jį traukti vandens paviršiumi. Trauki ranką ir 3 m ilgio 300 kg svorio delfinas paskui tave paklusniai seka – vaikui tai daro didelį įspūdį!“ Centras turi tris terapijos baseinus. Patiems mažiausiems – sekliausias, nuo 40 cm iki metro gylio. Delfinams gyventi skirtas 6 m gylio baseinas. Po delfinariumo rekonstrukcijos įrengtas baseinas pakeliamu dugnu, kad gyvūną be streso būtų galima iškelti į paviršių, apžiūrėti, jeigu reikia – gydyti.

Delfinų terapijos seansuose sėkmingai gali dalyvauti ir suaugusieji. Lietuvos jūrų muziejus kasmet savo lėšomis Delfinų terapijos centre leidžia apsilankyti dešimčiai žmonių, kurie dėl tam tikrų aplinkybių negali susimokėti patys. Taip pat ieškoma rėmėjų, galinčių padėti tiems, kam tokios pagalbos reikia labiausiai. Delfinų terapija – nepigus malonumas, nes gyvūnams reikia itin kokybiškų gyvenimo sąlygų ir visada šviežios žuvies, kurios per dieną jie gali suėsti iki 20 kilogramų. „Delfinai pažadina suaugusio žmogaus vaikiškumą, kurį jau esame pamiršę, – sako B. Kreivinienė. – Tampame dideli vaikai. Tuo šie gyvūnai ir žavūs.“

Edukacijų erdvė kviečia pažinti

„Jūros sala“ – tai Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo edukacijų erdvė, kviečianti pasinerti į slėpiningą nepažįstamą jūros pasaulį. Muziejaus Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Renata Treigienė sako, kad beveik visomis edukacijai skirtomis priemonėmis gali naudotis tiek įgalūs, tiek ir neįgalūs šios erdvės lankytojai. Per metus muziejus surengia beveik 600 edukacinių dirbtuvių, neįgaliesiems iš jų tenka apie 10 proc. Viena įdomiausių ir labiausiai nelauktų priemonių, ypač regėjimo negalią turintiems žmonėms, yra natūralaus dydžio, apie 1 m ilgio, delfino mažylio išlieja. Galima ramiai, centimetras po centimetro, tyrinėti delfino nosį, visą kūną, lyginti delfino ir žuvies pelekus, uodegos formą, gyvūno galvoje rasti angą, pro kurią jis išpurškia vandenį.

Jūroje šalia delfinų gyvena daugybė kitokių gyvūnų. Jų, daugelį kartų sumažintų, galima rasti čia pat, žengus vos pora žingsnių nuo delfino mažylio išliejos. Štai bukanosis banginis, it pjautuvas lenkta uodega, krokodilas, jūros siaubūnas ryklys, ilgakaklis jūrų liūtas, pingvinas, iltis rodantis jūrų vėplys, aštuonkojis, kurio čiuptuvai susiviję kaip kokie apskritimai. Ir viskas po lankytojo rankomis – atspėk, atpažink, tyrinėk ir lygink! Štai kad ir ryklys – tik jį liesdamas neregys gali suprasti, kodėl, prieš puldami savo grobį, šie gyvūnai apsiverčia ant nugaros: viršutinis ryklio žandikaulis yra didesnis nei apatinis ir medžiojant trukdo tinkamai išsižioti.

„Jūros saloje“ vykstančių edukacijų šūkis: „Drauge su jumis mes mokomės pažinti, džiaugtis ir saugoti žmogaus harmoniją su jūra“. Mūsų tikslas – kad edukacijų dalyviai patys pasakotų, ką liečia, mato ir jaučia. Štai, kalbėdami apie delfinus, pasitelkiame ne tik jų išliejas, bet ir garsą, praktiškai demonstruojame, kas yra echolokacija, kaip ja vadovaudamiesi šie gyvūnai suvokia aplinką“, – sako R. Treigienė.

Vis dėlto „Jūros saloje“ daugiausia dėmesio skiriama žmogaus draugams delfinams. Po lankytojo delnais – nauja edukacinė priemonė plokštuminės figūros, būrys plaukiančių delfinų. Priekyje – kaimenės vedlys didžiausias delfinas, iš šonų – mažesni, tikriausiai patelės ar šiaip jaunesni bendruomenės nariai, už jų – jaunikliai, kuriems reikia vyresniųjų apsaugos. Plaukiantį delfinų būrį galima ne tik apžiūrinėti, liesti, bet ir „išimti“ iš savo vietų, detales sumaišyti, o paskui lankytojui pasiūlyti vėl įstatyti kiekvieną į jai skirtą vietą.

Užduotis, ypač suaugusiam žmogui, gal ir nėra pati sunkiausia, tačiau negalią turinčio vaiko formos suvokimą, pirštų miklumą tikrai lavina! O R. Treigienė jau demonstruoja kitą priemonę: liniuotę-delfiną. Liniuotė išlankstoma ir žmogus gali praktiškai palyginti savo ir delfino dydį: vos gimęs mažylis – 1 m, delfino patelė – iki 2 m, patinas – apie 2,40 m. Taigi ištiesę ranką suaugusio delfino nosį pasieksite ne visada!

„Jūros sala“ atvira visiems: moksleiviams, neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms, – pasakoja R. Treigienė. – Pirmieji mūsų lankytojai buvo žmonės, sergantys senatvine demencija, Alzheimeriu. Specialių edukacinių priemonių ir programų jiems nekūrėme. Viskas, ką turime, tinka ir šiai auditorijai, bet skiriasi pateikimo būdas. Galbūt jau nebėra tikslo išsiaiškinti anatominę gyvūnų sandarą, aptarti įvairius mokslo faktus, tačiau labai svarbu sukurti aplinką, kurioje šie žmonės galėtų jaustis saugiai. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai edukacinių dirbtuvių pradžioje senatvine demencija sergantys žmonės būna abejingi, visiškai nesidomi aplinka, o, žiūrėk, atėję kitą kartą, jau atpažįsta vietą, pradeda bendrauti, klausinėti.“

Viena iš „Jūros salos“ lankytojų grupių – Dauno sindromu sergantys žmonės. R. Treigienė neslepia, šie žmonės muziejaus edukatoriams buvo tam tikras iššūkis. „Supratome, kad reikia kur nors nukreipti jų susikaupusią fizinę jėgą, todėl povandeninį pasaulį pažįstame organizuodami dirbtuves. Gaminame edukacines knygeles-akvariumus, kur reikia daug fizinės jėgos. Kiekvienas gyvūnas susideda iš kelių atspaudų, kuriuos reikia pagaminti, tinkamai sudėti. Tada stengiamės tuos pačius gyvūnus atrasti mūsų erdvėje“, – pasakoja Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja.

R. Treigienė sako, kad edukacijos formos gali būti labai įvairios, pavyzdžiui, apie delfinų gyvenimo būdą galima pasakoti pasitelkus šokį, teatro elementus. „Telkiame dailininkus, teatralus, daug dėmesio skiriame medžiagoms, kad nebūtų per sunku paimti, pakelti, kad medžiaga būtų maloni liesti, – sako pašnekovė. – Norime kokybės, todėl patiems nuolat kyla klausimų, naujų nežinomųjų. Standartinių edukacijų nebūna, visos skirtingos ir visos kūrybiškos.“

Siekia tapti prieinamesni visiems

Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja R. Treigienė neslepia: „Ne visi muziejui priklausantys kultūros paveldo objektai, ne visos ekspozicijos neįgaliesiems, ypač judantiems vežimėliais, yra vienodai prieinamos.“ Tačiau, pasak jos, galima pasidžiaugti, kad po kiekvieno remonto ar renovacijos visiems prieinamų erdvių daugėja.

Štai šių metų pabaigoje turėtų būti atidarytas renovuotas modernus Jūrų muziejaus akvariumas. R. Treigienės teigimu, bus ne tik atnaujintos senosios akvariumo ekspozicijos ir sukurta naujų, lankytojų lauks ir daugiau įvairių staigmenų: vandens tuneliai, moderni edukacijos klasė, galimybė jūros pasaulį patirti per garsą. Akvariumas ir jo ekspozicijos bus pasiekiamos judėjimo negalią turintiems žmonėms, silpnaregiams kelią rodys ryškiai šviečiančios nuorodos, aklieji galės liesti žuvų ir kitų jūros gyvūnų silikonines išliejas, tyrinėti ne tik gyvūnų dydį, formas, bet ir pajusti jų odos ypatybes.

Lietuvos jūrų muziejus – ne tik delfinai, įvairi edukacijų erdvė, buvusioje Kopgalio tvirtovėje esančios gausios ekspozicijos, bet ir etnografinė žvejo sodyba, Kuršių marių pakrantėje išrikiuoti senoviniai žvejų laivai kurėnai, į krantą iškeltas žvejybos traleris „Dubingiai“. Vienus jų galima iš išorės apžiūrėti akimis arba rankomis, į kitus užeiti. Žvejo sodyboje ir „Dubingiuose“ taip pat vyksta edukacinės dirbtuvės.

Ne viskas čia lygiai pasiekiama skirtingų negalių žmonėms: kai kurios ekspozicijos po stiklu, ne visur galima patekti judant neįgaliojo vežimėliu, bet visur matoma akivaizdi pastanga atsiverti skirtingų galimybių žmonėms.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko