Laisvės marše – vienybės jėga

1/4
Teksto dydis:

Į rugsėjo pabaigoje Europos savarankiško gyvenimo tinklo (ENIL) surengtas eitynes „Freedom Drive“ susirinko apie 300 negalią turinčių žmonių iš 19 valstybių. Jau 8 kartą eitynių dalyviai siekė atkreipti politikų dėmesį į žmonių su negalia problemas ir poreikius. Šiemet laisvės reikalaujantys „Freedom Drive“ dalyviai akcentavo savarankiško gyvenimo siekį: galimybes gyventi bendruomenėje, o ne atskirtiems institucijose, turėti asmeninį asistentą, gauti kokybiškas visų sričių paslaugas.

Siekia būti išdidūs, stiprūs, matomi

Briuselio centrą nuo Europos Parlamento iki Europos Komisijos užtvindžiusi pėsčiomis žingsniuojančių ir ramentais, lazdelėmis pasiramsčiuojančių, vežimėliais riedančių ir palydovų globojama įvairių negalių turinčių žmonių jūra nešė svarbią žinią – jie nori būti laisvi. Nori patys spręsti, kur ir kaip gyventi. Nori kartu su visais mokytis, dirbti, kurti. Ir šitos laisvės nori ne kada nors ateityje, o dabar. „Išdidūs, stiprūs, matomi“ – tokį siekį skelbė ir eitynių dalyvių nešami plakatai.

Europos savarankiško gyvenimo tinklas neįgaliųjų eitynes organizuoja nuo 2003 metų. Pareikšti apie savo teises senojo žemyno neįgaliųjų lyderiai renkasi kas dveji metai. Pirmosios šešerios eitynės vyko Strasbūre, dvejos pastarosios – Briuselyje. Renginio vieta pakeista atsižvelgus į tai, kad Strasbūras pažangą jau padarė, o Belgijos sostinėje dar reikia daug nuveikti, kad miestas būtų patogus negalią turintiems žmonėms.

Jau trečią kartą „Freedom Drive“ eitynėse dalyvavo ir Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) suburta veiklių ir aktyvių lyderių delegacija. Šiemet į Europos neįgaliuosius vienijantį laisvės maršą įsiliejo 7 žmonių komanda: Lietuvos paraplegikų asociacijos atstovė, Sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narė Laima Stelingienė, Lietuvos neįgaliųjų draugijos asocijuotos narės Šeduvos miesto neįgaliųjų draugijos atstovė Irmina Beneševičiūtė, LNF savanorė, Alytaus neįgalių lyderė Kristina Dūdonytė ir LNF atstovės Henrika Varnienė, Klementina Gečaitė bei Lina Garbenčiūtė.

Laisvė – kiekvienos šalies neįgaliųjų siekis

Nors į Briuselį susirinkę skirtingų valstybių atstovai kartu skandavo šūkius apie laisvę, jų mintyse buvo aktualiausios savos šalies problemos. Pirmą kartą tokiose eitynėse dalyvavusiai Kristinai Dūdonytei, skiriančiai daug energijos ir pastangų kurti asmeninio asistento paslaugų sistemai, laisvė asocijuojasi su savarankišku gyvenimu, jį įgalinančiomis priemonėmis: aplinkos pritaikymu, viešojo transporto prieinamumu, šiuolaikiškomis techninės pagalbos priemonėmis.

Kristina įsitikinusi – laisvę mūsų šalyje riboja ir neįgalius žmones į atskirtį nubloškianti institucinė sistema. Mergina tai teigia remdamasi ne teoriniais svarstymais, o kiekvieną žodį galėdama pagrįsti artimo žmogaus – brolio dvynio gyvenimu. Autizmo sindromo lydimas vaikinas ne vienerius metus buvo farširuojamas vaistais, rišamas prie lovos, rengiamas tramdomaisiais marškiniais. Pasak Kristinos, niekas su tokiu neįgaliu žmogumi net nesistengia bendrauti, įtraukti į kokią nors veiklą. Todėl nieko nuostabaus, kad taip gyvenančio neįgaliojo būklė tik dar labiau blogėja. Taip atsitiko ir Kristinos broliui – prie autizmo prisidėjo ir psichikos negalia.

Grįžęs į bendruomenę, šeimą vaikinas jaučiasi daug geriau. Jis netgi pradėjo lankyti Alytaus dailiųjų amatų mokyklą. Tačiau jam būtinas nuolatinis dėmesys, reikalingas asmeninis asistentas.

Tokio neįgalaus žmogaus savarankiškumą užtikrinančio pagalbininko būtinybe K. Dūdonytė domėjosi Švedijoje. Ten sukauptomis žiniomis dabar dalijasi su socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio suburtos darbo grupės nariais, kuriems patikėta iki šių metų pabaigos parengti Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo bei asmeninio asistento veiklos gairių projektą. Kristina tikisi, kad kitąmet numatomas bandomasis projektas išgrynins, kam įvertinus savarankiškumo lygį toks poreikis galės būti nustatytas, numatyti paslaugos tiekėjai ir pan. Vilčių, kad kalbos apie asmeninį asistentą virs realia pagalba neįgaliesiems, turi ir Aušrinė Packevičiūtė. Jos nuomone, asmeninis asistentas padidintų neįgaliųjų galimybes aktyviau dalyvauti darbe, moksle, gyvenime.

Sporto universiteto dėstytojos nuomone, mūsų šalyje gyvenančių neįgaliųjų laisvę varžo ir nepalanki aplinka (jų poreikiams nepritaikyta infrastruktūra) bei įgaliųjų požiūris ir vis dar stiprus noras ugdyti ar laikyti neįgaliuosius atskirai (neva jiems ten bus geriau).

Eitynės – tik neįgaliųjų problemų įvardijimo dalis

„Freedom Drive“ eitynių dalyviai neįgaliųjų problemas politikams priminė ne tik žygiuodami Briuselio gatvėmis, bet ir susitikę su Europos Parlamento nariais. K. Dūdonytė pasakoja, kad prie laisvės maršo prisijungė ir Europos Sąjungos valstybių narių išrinkti neįgalūs europarlamentarai. Lietuvos delegacijos narius priėmė Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė.

Ji pristatė savo veiklos sritis, kalbėjo apie sunkiai kelią besiskinantį neįgaliesiems svarbų prieinamumo aktą, atkreipė dėmesį į moterų ir mergaičių (ypač aktualių negalią turinčiosioms) teises užtikrinančią Stambulo konvenciją. Prisistatė ir Lietuvos delegacijos dalyviai, papasakojo, kokiomis veiklomis užsiima. Tiesa, platesnėms bei gilesnėms diskusijoms laiko pritrūko. Tačiau jas bus galima pratęsti namuose – V. Blinkevičiūtė dažnai susitinka su žmonėmis Lietuvoje, nuolat domisi neįgaliųjų problemomis.

Aušrinė Packevičiūtė neslepia – kitų Lietuvos europarlamentarų abejingumas ją nuvylė. Daugiau nė vienas nerado laiko susitikti su neįgaliaisiais. Pasak jos, tai galima irgi priskirti prie priežasčių, kodėl mūsų šalyje neįgaliesiems vis dar nėra gera gyventi. „Mūsų atstovai Europos Parlamente turėtų kovoti už neįgaliųjų įgalinimą, o ne ignoruoti šiuos visai visuomenei svarbius klausimus“, – sako A. Packevičiūtė.

Po eitynių „Freedom Drive“ dalyvių laukė konferencija apie neįgalių vaikų ir jaunuolių bei jų šeimų teises į nepriklausomą gyvenimą. K. Dūdonytė sako, kad jai didžiulį įspūdį padarė, jog šią konferenciją pradėjo jauniausia laisvės maršo dalyvė šešiametė Maja Lorentz. Įžanginė mergaitės kalba puikiai atspindėjo šios konferencijos devizą – visų balsas turi būti girdimas! Šiame susitikime buvo gilinamasi į švietimo problemas. Turime jų ir Lietuvoje. „Neįgalūs vaikai vis dar labai sunkiai skinasi kelią į bendrojo lavinimo mokyklas“, – pastebi ir A. Packevičiūtė.

Ar įvyks eitynės Lietuvoje?

Laisvės maršas ne tik leido pajusti vienybės jėgą, bet ir įkvėpė grįžus namo nesėdėti rankas sudėjus. K. Dūdonytė sako, kad jau atsirado diskusijų apie eitynes Lietuvoje. Tiesa, mergina neslepia, kad vieningos nuomonės kol kas nėra. „Vieni pasisako už, bet teko pastebėti ir priešingai mąstančiųjų bei klausiančiųjų: „Kas iš to?“ – pasakoja Kristina. Jos nuomone, jeigu surengtume tokias eitynes, visuomenė pamatytų, kad neįgaliųjų bendruomenė tikrai egzistuoja, išgirstų, ko ji nori, ko jai trūksta. „Visuomenė sužinotų, kas mes esame, – sako K. Dūdonytė, ir priduria, – žinoma, tam reikėtų gerai pasiruošti.“

Atsakymą skeptikams turi ir A. Packevičiūtė: „Sėdėti ir nieko nedaryti – ne išeitis. Tada atrodo, kad viskas yra gerai, neįgalieji viskuo patenkinti.“ Aušrinė neslepia, kad Briuselyje vykusiose eitynėse jai stipriausią įspūdį padarė dalyvių skaičius ir tai, kad laisvės marše dalyvavo daugybė žmonių su itin sunkiomis negaliomis, net su deguonies aparatais ir pan. „Dalyviai buvo pasiruošę, skandavome stiprius šūkius: suteikite neįgaliesiems teises, o ne duokite labdarą, institucija – ne sprendimas ir kt. Buvo labai gera matyti tiek dalyvių, kurie kovoja už visų žmonių teises ir galimybes gyventi savarankiškai.“

Prie tokių eitynių Lietuvoje mielai prisijungsianti mergina neabejoja, kad visuomenės jautrinimas visada prasmingas. „Juk kada nors dabartiniai jaunuoliai bus politikai ir jie priims kitokius sprendimus“, – teigia už laisvę ir savarankišką neįgaliųjų gyvenimą pasisakanti „Freedom Drive“ eitynių dalyvė Aušrinė Packevičiūtė.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko