Demenciją turintieji gali atsiskleisti muziejuje

1/3
Teksto dydis:

Demencija kasmet paliečia vis daugiau žmonių, o su ja susiduriantys asmenys patiria didžiulę atskirtį visuomenėje. Mokslininkai teigia, kad meninė veikla gali teigiamai veikti demenciją turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir ligos progresavimą.

Pakvieskime demenciją turinčiuosius į muziejų

Pasak VšĮ „Socialiniai meno projektai“ vadovės Ievos Petkutės, per pastaruosius 5 metus diagnozuotų demencijos atvejų pasaulyje padvigubėjo, todėl Vakarų pasaulyje šiai problemai skiriama vis daugiau dėmesio. Labiau pažengusiose šalyse daug kalbama apie tai, kaip užtikrinti šių žmonių gyvenimo kokybę, sudaryti galimybes patenkinti asmeninius interesus, išreikšti save.

„Demencija neišgydoma, tai yra faktas, tačiau turime galvoti, kaip situaciją pagerinti, kaip padėti šiems žmonėms nemedikamentinėmis priemonėmis“, – sako I. Petkutė. Kad senėjant visuomenei tai būtina daryti, pabrėžia ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). VšĮ „Socialiniai meno projektai“ vadovė įsitikinusi, kad prie demenciją turinčių asmenų gerovės gali prisidėti įvairios kultūros įstaigos.

Viena iš galimybių – pakviesti šiuos žmones į muziejų. Lietuvoje 2014-2015 m. įgyvendintai iniciatyvai „Susitikime muziejuje“ pradžią davė Moderniojo meno muziejus Niujorke (MOMA) – jis įgyvendino programą „Meet me“ („Sutik mane“). Jos esmė – sukurti aplinką, kurioje demenciją turintys asmenys galėtų patirti meną. Stebint kūrinį kalbamasi su žmogumi, siekiama pabudinti jo emocijas, pasidalyti įžvalgomis, kurti istorijas. Pastebėta, kad tai labai daug teigiamų potyrių sukelianti veikla, stimuliuojanti vaizduotę ir emocinę atmintį.

Projekte „Susitikime muziejuje“ 30 edukatorių iš 12 muziejų įgijo žinių ir įgūdžių, kaip rengti veiklą demenciją turintiems asmenims. Taip pat nuo 2015 metų įgyvendinamas projektas „Muziejai, menas ir Alzheimeris“. Muziejai iš Italijos, Airijos, Vokietijos bei VšĮ „Socialiniai meno projektai“ iš Lietuvos parengė programas, kuriomis siekiama per meninę veiklą muziejuje (pokalbį, lytėjimą, šokį ir judesį) teigiamai veikti bendravimą tarp demenciją turinčių asmenų, jų globėjų bei šeimos narių.

Lietuvoje šioje programoje dalyvavo demencija turintys asmenys iš dienos centrų, globos namų, taip pat gyvenantieji šeimose su artimaisiais ar globėjais. Bendradarbiaujant su Nacionaline dailės galerija bei kitais partneriais VšĮ „Socialiniai meno projektai“. 

Meninė veikla naudinga

„Nėra įprasta kalbėti apie tai, kad menas turi būti naudingas, – svarsto I. Petkutė. – Tačiau jo poveikis demenciją turintiems akivaizdus. Meninė veikla suteikia saviraiškos galimybę. Labai svarbu jausti, kad dalyvauji prasmingoje, įdomioje veikloje, kad tavo įžvalgos yra kitiems įdomios. Tai kelia asmens savivertę.“

Jos teigimu, kasdieniame kontekste demenciją turintis žmogus dažnai neturi galimybėse dalyvauti prasmingoje veikloje, būti įtrauktas į įdomų pokalbį. Aplinkiniai dažnai mano, kad jis nieko nesupras, kad negirdi, nesidomi. Žmogus tada dar labiau užsisklendžia. Kuo jis mažiau kalbinamas, tuo mažiau turi motyvacijos kalbėti ir tai skatina būklės progresavimą. I. Petkutės įsitikinimu, ne mažiau svarbi ir galimybė bendrauti, susitikti kitų žmonių, pagaliau – patirti meną.

Pastebėta, kad po tokių užsiėmimų žmogus būna geresnės nuotaikos, labiau atsipalaidavęs. „Menas turi stulbinamą galią stimuliuoti. Tam gali būti pasitelkiami įvairūs būdai – garsas, rega. Yra įrodyta, kad impulsų turėjimas iš aplinkos lėtina demencijos progresavimą“, – dalijasi patirtimi VšĮ „Socialiniai meno projektai“ projektų vadovė.

Dirbant su šiais žmonėmis svarbu matyti tai, ką jie gali, o ne tai, ko nebegali. Jie gali reikšti mintis, reflektuoti savo įspūdžius, nesvarbu, kokie jie bebūtų. Svarbu vadovautis principu, kad kiekvieno žmogaus dalyvavimas yra vertybė, kiekvienas turi kuo pasidalinti, kiekvieno įžvalgos yra įdomios.

Žmonės keičiasi

I. Petkutės teigimu, žmonės, pirmą kartą atvažiavę į muziejų, dažnai būna nedrąsūs, susikaustę, tarsi laukia leidimo pasisakyti. Tačiau jei atvyksta reguliariai, ima keistis – tampa drąsesni, labiau atsipalaidavę. Dažniausiai žmogus atsimena, kad toje vietoje jau lankėsi ir kad jam patiko (nors gal pamiršo, kada ir su kuo čia buvo).

Pasak VšĮ „Socialiniai meno projektai“ vadovės, smagu matyti, kaip kartais žmogui iš atminties išplaukia įdomiausios istorijos, nors kartais atrodo, kad jis jau nieko neprisimena. Žinoma, atminties pagerėjimas būna labai trumpalaikis, tačiau emocinė atmintis išlieka kur kas ilgiau. Pasak I.  Petkutės, tokie užsiėmimai svarbūs ir šeimos nariams.

Jiems pagalbos reikia ne mažiau nei demencijos varginamiems artimiesiems. Kartą veikloje dalyvavo moteris su sutuoktiniu, kuriam Alzheimerio liga jau buvo pažengusi. Jis nebeatpažino žmonos. Vyriškis puikiai įsitraukė į muziejaus veiklą, dalyvavo diskusijoje. Jis pasakojo, kad atvažiavo su žmona, pasakė jos vardą, išvardijo jos gerąsias savybes. Moteriai šis įvykis buvo išties ypatingas.

„Labai svarbu, kad šeimos narys pamatytų, jog artimas žmogus turi ką papasakoti, kuo pasidalyti. Tokia veikla sustiprina dviejų žmonių ryšį, nors trumpam atkuria lygiaverčius tarpusavio santykius“, – sako I. Petkutė.

Prieinamumas – ne tik užvažiavimai

Gali kilti klausimas, kodėl tokios veiklos reikia, kodėl muziejai turėtų rengti prieinamumo programas? Juk darbas su demencija turinčiais asmenimis dažnai trunka kur kas ilgiau, iki 2 valandų. Su nedidele, maždaug 8 žmonių grupe vienu metu turi dirbti bent pora darbuotojų. Su šiomis pastangomis galima priimti visą būrį moksleivių. Vis dėlto I. Petkutė įsitikinusi: muziejai – viešomis lėšomis finansuojamos įstaigos, todėl jie turi teikti naudą visai visuomenei. „Kodėl vienos grupės yra prioritetinės, o kitos ne tokios svarbios? Muziejaus veiklose turėtų turėti teisę dalyvauti kiekvienas, – sako VšĮ „Socialiniai meno projektai“ projektų vadovė. Muziejai nėra uždara vieta, tai yra bendruomenės dalis. Jie turėtų tapti bendruomenės centrais, vieta, kurioje mokomasi, kalbama apie meną, kur kiekvienas gali ateiti praleisti laiko.“

Jos teigimu, prieinamumą sudaro 3 dalykai: fizinės sąlygos (keltuvai, užvažiavimai), žmogiškųjų išteklių parengimas (darbuotojų požiūrio keitimas, mokymas), informacijos apie tai, kad vykdomos tokios programos, sklaida bei informacijos pateikimo būdų įvairovė pačiame muziejuje. I. Petkutė įsitikinusi, kad informacija turi būti pateikiama įvairiais – ir regos, ir klausos, ir intelekto sutrikimų turintiesiems priimtinais – būdais.

Beje, turintieji demenciją dažnai susiduria ir su kitais sveikatos sutrikimais (klausos, regos, judėjimo), į kuriuos kultūros įstaigos taip pat turi atsižvelgti. Reikia suprasti, kad kiekvieno žmogaus istorija yra individuali, kiekvieno atvejis vis kitoks. Jos teigimu, sekant Vakarų šalių pavyzdžiu, prie kūrybinės ar meninės veiklos demenciją turintiems asmenims rengimo turėtų prisidėti daugiau organizacijų – bendruomenių centrai, bibliotekos ir kt.

Trūksta sistemino požiūrio

Deja, pasak I. Petkutės, Lietuvoje dar per mažai girdime apie demenciją turinčius asmenis, apskritai trūksta žinių apie Alzheimerio ligą. Tai, kas daroma kultūros sektoriuje, vyksta labai nesistemiškai. Tačiau, jos teigimu, keisčiausia, kad ir specializuotos įstaigos nėra gerai pasirengusios priimti demencija sergančiųjų. Dar visai neseniai pasitaikė atvejis, kai globos namai atsisakė gyventojo, nes nesugebėjo atpažinti ligos, jos požymius laikė kaprizais.

I. Petkutė įsitikinusi, kad šiuo metu Lietuvoje dar sunku kalbėti apie kultūros prieinamumą demenciją turintiems asmenims, nes nepakanka net svarbiausių globos ir priežiūros paslaugų. Kitose valstybėse demencijos temai skiriama kur kas daugiau dėmesio.

Šalys turi parengusios demencijos strategijas. Reikia tikėtis, kad tokia atsiras ir Lietuvoje. „Galime sakyti, kad ne laikas rūpintis kultūra, kol dar neužtikrinamos pagrindinės paslaugos. Tačiau tinkamas metas gali niekada neateiti. Vis dėlto jei norime, kad kultūros paslaugos mums patiems būtų prieinamos rytoj, , turime kažką dėl to padaryti šiandien“, – įsitikinusi I. Petkutė.

Įsiklausyti į šią mintį skatina ir statistika: PSO skelbia, kad 2030 metais sergančiųjų demencija bus beveik 68 milijonai (dvigubai daugiau nei 2010-aisiais), 2050-aisiais šis skaičius padvigubės.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko