Tobulumo siekimas – ir vidinė harmonija, ir svaiginantis iššūkis

1/6
Teksto dydis:

Šiaulietė Raimeda Bučinskytė – aktyvi, veikli, gyvenimu besimėgaujanti jauna moteris. Nors neįgaliojo vežimėlyje Raimeda sėdi vos ne dvigubai ilgiau negu vaikščiojo, tačiau gyvenimo džiaugsmo negaliai pasiglemžti neleidžia. Iššūkius gyvenimo varikliu vadinanti moteris nuolat atranda naujų veiklų ir į jas neria ilgai nedvejodama. Ir džiaugiasi ilgai neblėstančiais potyriais.

Išlaikyti čempionės titulą – nelengva

Raimeda Bučinskytė – Lietuvos neįgaliųjų kulkinio šaudymo čempionė. Pavasarį Alytuje neįgaliųjų šaudymo čempionate šį titulą antrą kartą pelniusi moteris pasiekė ir savo asmeninį rekordą – surinko 363 taškus „Maksimalus rezultatas – 400 taškų. Dar neteko sutikti tokio žmogaus, kuris jį būtų pasiekęs, – sako šaulė. – 360 taškų – geras rezultatas. Jeigu kulkos susminga į 8-ukų ir 10-ukų ribas – vadinasi, šaudai taikliai.“

Šaudymas, pasak Raimedos, tai tobulumo siekimas. „Šaudai iš 10 m atstumo. Tavo tikslas – 11 mm skersmens 10-uko taikinys, – pasakoja ji. – Kad pataikytum į tuos kelis milimetrus, turi pasiekti vidinę harmoniją: svarbu, kad ir nervai būtų ramūs, ir akys nenuviltų, ir pistoletas taptų tavo dalimi. Kartais net stipresnis širdies dūžis gali sutrukdyti pasiekti norimą rezultatą. Jeigu iššausi su pulso tvinksniu – gali nepataikyti į tikslą. Būna, kad per rimtas varžybas net akyse jauti pulsavimą...“

R. Bučinskytė atvira: neįgaliems sportininkams labai trūksta varžybų patirties. Jos gali įgyti tik kartą metuose vykstančiame Lietuvos neįgaliųjų šaudymo čempionate. Tačiau rimtai šiuo sportu užsiimanti moteris neslepia – tokiu krūviu ji nesitenkina, ieško daugiau galimybių, tariasi, kad ją priimtų šaudyti su sveikaisiais šios sporto šakos atstovais.

Raimeda su šypsena prisimena pernai vykusį Lietuvos šaudymo čempionatą. Į jį buvo atrinkti geriausi Lietuvos šauliai – po 18 moterų ir 18 vyrų, šaudančių pistoletais ir šautuvais. Rateliais judanti šaulė pamėgino įsiprašyti į šias varžybas. Iš pradžių sulaukė neigiamo atsakymo. Esą į čempionatą patenka tik pačios geriausios šaulės, todėl nė vienos sveikos sportininkės dėl neįgalios šaulės atsisakyti negali. Raimeda neslepia – nuliūdo. Tačiau vilties neprarado. Paliko savo telefono numerį ir paprašė: „Jeigu kas – praneškit.“ Čempionatas turėjo vykti šeštadienį, o ketvirtadienį ji sulaukė skambučio: viena mergina susirgo ir perspėjo, kad neatvyks. „Jeigu vis dar nori, šeštadienį gali startuoti“, – išgirdo ji.

Ir startavo. Varžydamasi su geriausiomis Lietuvos šaulėmis R. Bučinskytė užėmė penktą vietą.

Raimeda stengiasi nepraleisti nė vienų galimų varžybų, nes tik jos padeda tobulėti, siekti profesionalumo. Šiemet vykusiose X Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse ji pelnė aukso medalį. Pernai aukščiausią apdovanojimą parsivežė iš Latvijos neįgaliųjų šaudymo čempionato. Gerai jai sekasi ir Lenkijoje. Baltijos taurė, čempionatas Alytaus mero taurei laimėti, Kauno miesto čempionatas – Raimedai jau įprasta galimybė pasitikrinti, kaip treniruotėse praleistos valandos atsiliepia jos meistriškumui.

Netikėtai išsipildžiusi svajonė

Raimedos niekada negąsdino atsakomybė. Atvirkščiai – daugelį dalykų gyvenime ji renkasi taip, kad pati už save būtų atsakinga. Ko gero, būtent toks požiūris ją paskatino imtis ir individualaus sporto. „Komandiniame sporte visada gali kaltinti kitą: nepamatė, laiku neperdavė... Kai prie starto linijos stovi individualioje sporto šakoje, žinai, kad pagrindinis varžovas esi pats sau – viskas priklausys nuo to, kaip susitvarkysi su adrenalinu, kaip pavyks susikoncentruoti, – pasakoja sportininkė. – Kad šūvis būtų tobulas, reikia suderinti 101 smulkmeną. Tiek dalykų vienu metu negali kontroliuoti. Išeitis viena – reikia dar daugiau treniruotis, kaupti patirtį, tobulinti įgūdžius.“

Rateliais judančiai sportininkei Šiauliuose treniruotis buvo nelengva. Gal ir šiandien turėtų įveikti daugybę kliūčių, jeigu ne laimingas atsitiktinumas.

Prieš pusantrų metų R. Bučinskytė buvo išrinkta į geriausių Lietuvos neįgalių sportininkų dešimtuką. Po iškilmingos apdovanojimo ceremonijos į Šiaulius važiuoti jau buvo vėlu, tad liko Vilniuje. Rytmetį sulaukė Šiaulių neįgaliųjų sporto klubo „Entuziastas“ pirmininko Broniaus Volbiko skambučio. Sužinojęs, kad Raimeda dar Vilniuje, paprašė drauge parvežti Šiaulių savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėją Gintarą Jasiūną.

Iki Šiaulių kelias netrumpas. Bendrakeleiviai išsikalbėjo. Sporto reikalais besirūpinančiam savivaldybės darbuotojui buvo smagu sužinoti, kad šiaulietė sportininkė gina miesto garbę, yra daug pasiekusi. Pasidžiaugęs jos gautu apdovanojimu, pasiteiravo, ar nereikia kokios pagalbos. Raimeda ilgai nesvarstė, nes jau seniai turėjo svajonę, kurios viena įgyvendinti niekaip nebūtų galėjusi.

Šaudykla, kurioje ji treniruojasi, įsikūrusi rūsyje. Be kitų žmonių pagalbos į ją nepateksi. O priklausyti nuo aplinkinių visose gyvenimo srityse savarankiškumo siekiančiai sportininkei labai nepatiko. Tad ji ir paprašė pasirūpinti, kad pati galėtų patekti į šaudyklą. Pažadėjęs šaulei padėti, savivaldybės tarnautojas savo žodį tęsėjo. Dabar į šaudyklą Raimeda nusileidžia prie laiptų įrengtu nuožulniu keltuvu.

Padėk kitam, ir pats sulauksi pagalbos

„Likimas dažnai žmogui duoda tai, ko jam reikia. Tik turi tai pamatyti, atpažinti, – mintimis dalijasi R. Bučinskytė. – Labai daug žmonių gyvenime susikoncentravę ties tuo, kas jiems blogai, ko jie negali ar neturi. Ir nemato galimybių. Viskas, ko reikia, yra čia pat, aplink mus. Tik reikia bendrauti, kalbėtis, padėti vieni kitiems.“

Šių minčių patvirtinimą Raimeda perskaitė ir ją sudominusioje Paulo Coelho knygoje „Zahiras“. Joje surado labai įdomią mintį: žmogus gali turėti daug turtų, užimti aukštą padėtį visuomenėje, bet jeigu nedalyvaus „Paslaugų banke“, jo gyvenimas nebus visavertis. „Jeigu tu padedi kitam žmogui (nebūtinai finansiškai, galbūt sugedus jo mašinai pasiūlai gero meistro telefono numerį, suteiki informacijos, pastūmėji), prireikus ir pats sulauksi paramos“, – sako Raimeda. Ir tikina ne kartą patyrusi, kad tai iš tikrųjų vyksta.

Moteris prisipažįsta: šaudymu ji susidomėjo... atsitiktinai. Šiauliuose vyko šventė. Joje pirmą kartą gyvenime paėmė į rankas pistoletą. Vienas, antras šūvis. Moterį stebėjęs Šiaulių kulkinio šaudymo klubo „Dešimtukas“ narys Kęstutis Savickas pasidomėjo, ar ji seniai šaudanti. Raimedos atsakymas, kad tai pirmas kartas, jo neįtikino. Pokalbis tąsyk tuo ir baigėsi. Bet po trijų mėnesių jis vis dėlto susirado Raimedą. Taiklią akį ir ranką turinčią šaulę jam rūpėjo pristatyti profesionaliai trenerei. Iš jos moteris ir išgirdo: jeigu nori šaudyti tik savo malonumui – šaudyk. Bet jeigu nori siekti rezultatų ir esi pasiryžusi daug ir sunkiai dirbti – galim pradėti treniruotis.

Iššūkių nevengianti moteris sutiko. Tačiau neslepia: jeigu K. Savickas nebūtų jos pastūmėjęs, kažin, ar pati būtų tam pasiryžusi.

Tik 2013 m. rimtai treniruotis pradėjusi R. Bučinskytė rankos taiklumą yra išbandžiusi ir Didžiojoje Britanijoje, ir Turkijoje, ir JAV vykusiose varžybose. Prieš Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes dalyvavo trejose pasaulio taurės varžybose. Per žingsnį nuo parolimpiados Brazilijoje likusi sportininkė svajoja apie Tokijuje vyksiančias žaidynes. Kitąmet prasidės atrankinės varžybos. Raimeda viliasi, kad Lietuvos parolimpinis komitetas perspektyviems sportininkams padės išvykti į čempionatus, atversiančius kelią į parolimpines žaidynes.

Kai nori – ieškai galimybių

Šaudymas – tik vienas iš nekasdieniškų Raimedos pomėgių. Aktyvios moters gyvenimas kupinas pačių įvairiausių, dažnai net ekstremalių potyrių. Ji skraidė sklandytuvu, pilotavo lėktuvą, nardė (povandeniniu pasauliu grožėjosi 15 m gylyje), dalyvavo burlaivių regatoje.

Kai vidurvasaryje Klaipėdoje siaučia Jūros šventė, Raimeda vis prisimena prieš kelerius metus į ją iš Tartu atplaukusi vieninteliu Baltijos jūroje neįgaliesiems pritaikytu burlaiviu „Lordas Nelsonas“. Rateliais judantis žmogus šiame burlaivyje – ne turistas, o lygiavertis, savo pareigas turintis įgulos narys. Raimedai teko rūpintis ne tik jai paskirta pagrindinio stiebo viršutine bure, bet ir budėti ant kapitono tiltelio, prie įrengimų, virtuvėje. „Tai buvo tikra regata. Plaukėme tik vėjui pučiant į bures, be jokių motorų, – į prisiminimus mielai leidžiasi moteris. – Jūra – visai kitas pasaulis. Tai harmonijos su savim paieškos.“

Į tokias savęs išbandymo ekspedicijas Raimeda drąsina leistis ir kitus likimo bičiulius. „Lordas Nelsonas“ bures iškelia 8 kartus per vasarą. Labai įspūdingi jo maršrutai po Norvegijos fiordus. Internete nesunku susirasti išsamios informacijos.

„Intensyviai dirbant, ir ilsėtis reikia intensyviai“, – šypsosi Raimeda. Šiemet sausį ji buvo išskridusi į Meksiką. Labai iš anksto internete pradėjo ieškoti bilietų į savo svajonių šalį. Ir pavyko – už 420 eurų į Meksiką – pirmyn ir atgal bilietus nusipirko. Neįgaliesiems pritaikytą viešbutį taip pat internetu susirado. „Kai labai nori – ieškai galimybių, kai pritingi – priežasčių, kodėl galėtum nieko nedaryti“, – mintimis dalijasi Raimeda.

Kaustanti baimė – bloga pakeleivė

Raimeda tikina: gyvenimas rateliuose apriboja žmogaus gyvenimą ne labiau nei jo paties mintys, nusistatymai, požiūris.

R. Bučinskytė stuburo traumą patyrė būdama 15-os, ir neslepia – bene trejus metus sunkiai taikstėsi su pasikeitusiu gyvenimu. Tačiau aktyvios reabilitacijos stovykloje pamačiusi, kaip gyvena negalios nesureikšminantys likimo bičiuliai, ir pati apsisprendė – reikia ne savęs gailėtis, o siekti to, ko trokšti. Pirmiausia užsirašė į vairavimo mokyklą, įgijo vairuotojo pažymėjimą.

Pasak Raimedos, negalia iš esmės žmogaus gyvenimo nepakeičia. Jeigu gyvenimo tikslas – televizijos serialas ir alaus skardinė, tai atsisėdęs į vežimėlį toks žmogus nepradės galvoti nei apie sportą, nei apie keliones. Ir atvirkščiai – jeigu buvai aktyvus iki traumos, rasi veiklos ir po jos.

Raimeda įsitikinusi: dažniausia žmonių su negalia bėda – kaustanti baimė bandyti. „Kai bandai, visada atsiranda, kas padeda įveikti iššūkius. Kai nieko nedarai – tai ir sėdi kaltindamas visą pasaulį...“

Man patikoNeblogaiMan nepatiko