Talentas tarsi deimantas – suspindi ir provincijoje

1/1
Teksto dydis:

Karolio Kaminsko vardą žino dažnas muzika besidomintis lietuvis. Šilalės rajono „Bijotaičių“ kaimo kapela, kurioje groja bei dainuoja Karolis, – dažna LRT televizijos laidų dalyvė. Regos negalią turinčio vaikino gyvenimas – intensyvus, turiningas, kupinas kūrybos ir naujų minčių.

Muzikalumas užkoduotas genuose

Nors Karolis gyvena provincijoje, toli nuo didmiesčių, jo dainos skamba visoje Lietuvoje. Karolis sako, kad gabumus jis paveldėjo iš senelio, kuris turėjo stiprų balsą. Muzika vaikinas susidomėjo besimokydamas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.

Trečioje klasėje jis įstojo į Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, klarneto specialybę. Vaikinas šypsosi pasirinkęs visai atsitiktinai: „Norėjau groti pučiamaisiais, tačiau nebuvau nusprendęs, kuriuo muzikos instrumentu. Kai manęs paklausė, kuo norėčiau groti, atsakiau nedvejodamas – klarnetu. Nors tuo metu net nežinojau, kaip jis atrodo ir kaip skamba. Klarneto melodijomis susižavėjau vėliau.“

Karolis sako, kad muzikos mokykla – tai ne tik mokymasis groti pasirinktu instrumentu: teko krimsti ir muzikos istoriją, mokytis solfedžio, papildomai groti fortepijonu. „Paauglystėje, kaip ir daugelis bendraamžių, maištavau. Buvo minčių mesti muziką. Tačiau vėliau susiėmiau. Muzikos mokyklos baigimo diplomą gavau kartu su dešimties klasių baigimo pažymėjimu“, – pasakoja vaikinas.

Tuo metu įgyti vidurinio išsilavinimo Karolis turėjo vykti į Vilnių, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Tačiau jam norėjosi likti Kaune, nes čia jau buvo įpratęs, turėjo draugų, buvo pradėjęs groti kaimo kapeloje. „Apsisprendžiau stoti į Juozo Gruodžio konservatoriją, klarneto klasę. Nelabai tikėjausi, kad mane priims. Tačiau pavyko, ir nuo rudens tapau studentu“, – neslepia vaikinas.

Iš pradžių buvo labai sunku. Tarp reginčiųjų Karolis buvo vienintelis nematantis. Nauji žmonės, nauja aplinka trikdė. „Pirmas dvi savaites galvojau, kam man šito reikėjo, kur papuoliau? Užgriuvo labai daug informacijos, daug naujų dėstomųjų dalykų. Be to, buvo sunku orientuotis aplinkoje, atrodė – nesusidorosiu, norėjosi viską mesti“, – naują gyvenimo etapą prisimena jaunas vyras.

Tačiau pamažu gyvenimas stojo į savo vėžes. Vaikinas susidraugavo su bendramoksliais, kurie pradžioje jį atsargiai stebėdavo iš šalies. Orientuotis padėjo asmeninė asistentė, kuri palydėdavo į konservatoriją, atspausdindavo reikalingą medžiagą, perskaitydavo tekstus.

Dėstytojai, ypač vyresnio amžiaus, vaikiną priėmė natūraliai. Dauguma jų jau turėjo darbo su neregiais patirties – J. Gruodžio konservatoriją yra baigę nemažai negalią turinčių garsių muzikantų.

Dainavimas visada šalia

Gražų balsą turintis Karolis sako dainavęs nuo mažumės: iš pradžių – mokykloje, vėliau – chore „Vaivorykštė“, folkloro ansamblyje „Piemenėliai“. Kaip solistas pasirodydavo įvairiose šventėse.

Baigęs J. Gruodžio konservatoriją, vaikinas nesulaukė pasiūlymų dainuoti ar muzikuoti, todėl grįžo į gimtinę. Čia koncertavo su Šilalės rajono „Bijotaičių“ kaimo kapela, kurioje grojo ir besimokydamas Kaune. Pasirodydavo įvairiose šventėse, renginiuose. „Tik aš vienas kapeloje buvau su negalia. Tačiau buvau ir vienintelis, turintis muzikinį išsilavinimą. Todėl greitai tapau vienu pagrindinių solistų ir muzikantų“, – mena Karolis.

Į televiziją „Bijotaičių“ kaimo kapela pateko kraštiečio profesoriaus Stasio Skrodenio iniciatyva. Kolektyvas buvo pakviestas koncertuoti LRT laidoje „Duokim garo“. Karolis neslepia: iš pradžių buvo baugu. „Pirmasis pasirodymas viešai gąsdino ne tik mane. Juk eteris – tiesioginis, jei suklysi, apsijuoksi prieš visą Lietuvą. Tačiau viskas pavyko. Kai tapome žinomi Lietuvoje, mus koncertuoti pradėjo kviesti dažniau.“

Pastaruoju metu „Bijotaičių“ kaimo kapela dalyvavo Kauno miesto šventėje, kapelų šventėje „Jurginės“, taip pat – Seinuose, Lenkijoje, tarptautinėje kapelų šventėje. „Europarlamentaro Antano Guogos dėka lankėmės Briuselyje, čia koncertavome lietuviams savo šalies ambasadoje. Turime parengę maždaug valandos programą, ją pristatome visur, kur esame kviečiami“, – pasakoja Karolis. Be to, vaikiną kone kiekvieną savaitgalį gali išvysti televizoriaus ekrane, dainuojantį sveikinimų koncertuose. Jo dainos populiarios tiek tarp vyresnio amžiaus žmonių, tiek ir tarp jaunimo.

„Chorų karai“ – nepamirštama patirtis

Kaip ypatingą patirtį Karolis vertina dalyvavimą „Chorų karuose“. Dainuoti „Fenikso“ chore jam pasiūlė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektų vadovė Lina Puodžiūnienė. „Ilgai dvejojau. Galvojau, reikės važiuoti į Vilnių keletui dienų, neturiu kur apsistoti. Tačiau pasitariau su artimaisiais ir ryžausi pabandyti“, – prisimena Karolis.

Jis sėkmingai perėjo abu atrankos etapus ir tapo projekto dalyviu. Vaikinui buvo sunku orientuotis nepažįstamame mieste, tačiau kartu su neregiais ir silpnaregiais dainavo „Maltos“ ordino savanoriai, kurie labai padėjo. „Jie mus pasitikdavo stotyje, padėdavo nukakti į repeticijas. Atvažiavęs į Vilnių, apsistodavau pas draugą Lietuvos edukologijos universiteto bendrabutyje“, – pasakoja vaikinas.

Choristams teko įdėti daug darbo, kol dainos suskambėdavo, kol gimdavo jų režisūra. „Pradėjome repetuoti likus dviem mėnesiams iki „Chorų karų“ pradžios. Pirmąsias dainas projektui jau buvome parengę. Tačiau ir vėliau visi savaitgaliai būdavo užimti, repeticijos kartais trukdavo ir visą dieną. Bet mūsų kolektyve vyravo kūrybiška atmosfera, gera nuotaika, tad laikas lėkdavo nepastebimai – buvo labai įdomu“, – atvirauja Karolis.

Tokios pastangos atsipirko su kaupu: Lietuvos aklųjų choras „Feniksas“ surinko daugiausia žiūrovų balsų ir tapo 2015-ųjų metų projekto nugalėtoju. Karolis sako, kad renginyje patirti įspūdžiai, prisiminimai išliks visam gyvenimui. „Iki šiol pereina šiurpuliukai, kai išgirstu mūsų dainuojamas dainas. Mums pavyko galbūt todėl, kad buvome vieningi it kumštis“, – šypsosi vaikinas.

Pasibaigus projektui unikalus choras neliko pamirštas: dainininkai būdavo kviečiami filmuotis, dalyvauti įvairiose laidose. Dabar dėmesys „Feniksui“ pamažu blanksta. Be to, Karolis neslepia, kad ir pats ne visada kviečiamas važiuoja į Vilnių – atstumas iki sostinės didelis, o apsistoti čia jis nebeturi pas ką.

Ieško naujų saviraiškos būdų

Karolis ne tik groja bei dainuoja, bet ir žengia pirmuosius žingsnius kurdamas muziką, aranžuotes. Tai jam – dar viena galimybė išreikšti save. „Dainuoju įvairių autorių dainas. Tačiau kartais taip norisi turėti ką nors savo. Kūryba man – malonus procesas. Rašydamas muziką, pamirštu viską aplinkui, nebeskaičiuoju laiko“, – aiškina vaikinas.

Karolis turi ir daugiau gabumų. Jis – puikus skaitovas. Šį jo gebėjimą pastebėjo Kauno Kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė. Jiedviem bendradarbiaujant, gimė naujas projektas: programa pagal poeto Pauliaus Širvio kūrybą „Geriu žalią tylą“. K. Kazakevičiūtė skaito ištraukas iš Rimanto Šavelio dienoraščių, o Karolis – poeto eiles, taip pat groja klarnetu, dainuoja savos kūrybos dainas.

Pirmą kartą programa parodyta Kaune, Vinco Kudirkos bibliotekoje, per praėjusiais metais gegužės mėnesį mieste vykusias Hanzos dienas. Vėliau Karolis su Kristina pasirodė „Kartų namuose“ senjorams, net keletą sykių – Kameriniame teatre, Jonavoje, Juozo Grušo muziejuje, Birštone. Šis projektas dar tęsiasi.

Vaikino svajonė – išleisti solinių dainų kompaktinę plokštelę, kurioje būtų įrašytos tik jo kūrybos dainos. Kol kas Karolis turi sukūręs vienuolika originalių melodijų. „Su „Bijotaičių“ kapela išleidome jau du kompaktinius diskus. Tačiau norėčiau turėti ir vien tik savo kūrybos dainų albumą. Reikėtų geresnių aranžuočių, bet visa tai kainuoja, todėl reikėtų rėmėjų“, – neslepia jis.

Vaikinas džiaugiasi, kad jį labai palaiko šeima – mama, du broliai, mažoji sesė. Jie visada jį palydi, paveža. Artimieji didžiuojasi Karoliu, jo talentu, prasminga veikla. Vaikinas savo ruožtu ir juos, ir visus Lietuvos muzikos mylėtojus žada džiuginti naujomis, originaliomis, iš širdies plaukiančiomis dainomis.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko