Padėti sau gali tik pats

1/1
Teksto dydis:

Susigyventi su negalia, išlikti stipriam tada, kai reikia keliauti į dializės procedūras triskart per savaitę ir po 4 valandas išgulėti prijungtam prie aparato, kuris siurbia iš tavęs kraują ir vėl grąžina jį atgal, nėra lengva. Ninai Balechovai teko visa tai išgyventi, bet moteris išliko stipri. Šiandien ji likimo draugams pataria neužsisklęsti savyje, bendrauti, ir, svarbiausia, – patiems aktyviai domėtis savo liga, jos požymiais bei simptomais. Juk padėti sau pirmiausia gali tik pats, kai turi žinių apie savo negalią.

Diagnozė buvo aiški nuo mažumės

Cukrinis diabetas Niną užklupo dar vaikystėje, sulaukus 12 metų, dėl to dažnai tekdavo gulėti ligoninėse. Moteris pamena cukraus kiekio svyravimų jaunystėje nejutusi, nors tyrimų rezultatai būdavo prasti. Brolis net pavydėdavo sesei, kad jai nereikia eiti į mokyklą. „Dabar atrodo, kokia naivi buvau tikėdama, kad galima pasveikti. Ir kad, jei neskauda, reiškia, žalos organizmui nėra. Supranti viską tik suaugęs, kai su liga tenka susigyventi ir išmokti ją priimti“, – samprotauja moteris.

Nina sako, kad tik užaugusi ėmė suprasti, jog galiausiai jos inkstai nebeatliks savo funkcijos ir jai reikės pakaitinės inkstų terapijos. Ilgai sergant cukriniu diabetu dažniausiai pasitaikanti komplikacija – inkstų nepakankamumas. „Man artėjant prie 30-ies, inkstų funkcija ėmė prastėti. Jau žinojau, kuria kryptimi juda mano sveikata, nes pažįstamų pavyzdžių turėjau tikrai nemažai. Žinoma, jaudinausi, ir buvo baisu, bet teko tiesiog susitaikyti. Galiausiai mano plaučiuose prisikaupė skysčių ir sunkios būklės buvau nuvežta į ligoninę. Tuo kartu, man netikėtai, buvo pradėtos dializės“, – pasakoja Nina.

Dabartinės dializės– didžiulis žingsnis pirmyn

Dar prieš pradedant dializes Nina, ligoninėje iš palatos kaimynų išgirdo, neva hemodializė baisiau už pačią mirtį. „Pamenu, tais laikais daug kas sakydavo, kad daug lengviau yra mirti nei gydytis dializėmis ir gyventi. Būtent dėl šios priežasties dauguma pacientų procedūros atsisakydavo, na, o aš tuo metu nesupratau, kodėl“, – neslepia moteris.

Po pačios pirmosios dializės Ninai gerokai palengvėjo, nes organizmas buvo labai užnuodytas, o būklė prieš ją buvo tikrai kritinė. Tada medikai net neklausė moters sutikimo, ar galima taikyti šią procedūrą. Vis dėlto taikant šį gydymą ilgesnį laiką, ėmė reikštis šalutiniai poveikiai: dingo apetitas, pykino, tino kojos, staiga krito svoris, vargino galvos skausmai, šokinėjo kraujospūdis. „Pamenu, po dializių net paeiti pati negalėdavau, reikėdavo pagalbos grįžti namo ir net atsikelti iš lovos. Buvau tikras ligonis ir, nors procedūrą taikė vos 9 mėnesius, jie atrodė visa amžinybė“, – sunkų laikotarpį prisimena moteris.

Ji iki pat šiol yra labai dėkinga donoro artimiesiems už jų kilnų sprendimą. Su persodintu inkstu Nina „gyveno“ net 11 metų. „Dabar dializes taiko jau 7-erius metus ir galiu pasakyti, kad net nepastebėjau, kaip greit laikas praėjo. Po dializių gana gerai jaučiuosi, galiu planuoti savo laisvalaikį ir ką nors nuveikti“, – hemodializes prieš 20 metų ir dabar lygina Nina.

Laisvė keliauti net ir taikant dializes

Nina atvirai sako, kad susirgus nereikėtų užsisklęsti savyje ir apsiriboti vien tik namais bei dializės centru. Bėgant metams šios procedūros patobulėjo, todėl galima keliauti, užsiimti mėgstama veikla. „Šiandien medicina siūlo tikrai plačias galimybes. Tu nesi pririštas prie vieno dializės centro, negalėdamas niekur išvykti ilgiau nei 3 dienas. Jei nori atostogauti, tiesiog susitari su dializės centru tame mieste, kuriame atostogausi, ir pirmyn. Smagiausia – tai galimybė keliauti į užsienį. Pati jau buvau Sicilijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, na, o šiemet jau antrą kartą vyksime į Ispaniją“, – esamomis galimybėmis džiaugiasi moteris.

Nina pasakoja, kad dializių centras, kuriame ji šiuo metu gydosi, suorganizuoja visą procesą, telieka tik sėsti į lėktuvą ir mėgautis atostogomis. Pasak moters, pats centras Lietuvoje sutvarko visus reikalingus dokumentus, užpildo formas, suderina dializės užsienyje laiką, datą ir išsiunčia reikalingų tyrimų rezultatus.

„Žinoma, reikėtų žinoti, kad tokias atostogas būtina pradėti planuoti kur kas anksčiau, tarkim, pusmetį prieš išvyką. Kol sutvarkomi visi dokumentai, sutariama su dializės centru užsienyje, užtrunka. Bet, svarbiausia, – noras ir užsidegimas keliauti net ir turint negalią, nes galimybės šiandien tai tikrai leidžia“, – džiaugiasi moteris.

Dar vienas išbandymas – kojos amputacija

Šiuo metu Nina sėdi neįgaliojo vežimėlyje, nes neturi dalies kojos. Moteris atostogavo užsienyje prie jūros ir, kaip bet kuriam turistui pasitaiko, prisitrynė nuospaudą. Pasak moters, per tas pačias atostogas ji buvo užmynusi ant jūrų ežio, bet, kadangi cukriniu diabetu sergančių žmonių kojos nejautrios, to labai nesureikšmino.

„Grįžus iš kelionės pakilo itin aukšta temperatūra, buvo silpna, labai skaudėjo kojas ir negalėjau nieko daryti, tik gulėti. Žinoma, kreipiausi į gydytojus. Man pasakė, kad išsivystė kaulinio audinio uždegimas –osteomielitas, ir laukia kojos amputacija. Žinoma, kaip ir daugelis, aš negalėjau tuo patikėti, jau po operacijos ėmiau kaltinti medikus, kad taip pasielgė, nesistengė manęs išgydyti“, – skaudžius išgyvenimus prisimena Nina.

Aktyvistė visose srityse

Asociacijos „Gyvastis“ nepailstanti projektų ir veiklų organizatorė dialize gydomiems bei po transplantacijos operacijų gyvenantiems žmonėms, naujai išrinkta šios asociacijos Tarybos narė, keliautoja, entuziastė, po dializių dar ir kitame darbe dirbanti moteris – visa tai galima pasakyti apie Niną Balechovą. Moteris sako, kad negalia bei užklupusi liga visiškai netrukdo jai gyventi visaverčio gyvenimo ir džiaugtis kiekviena diena.

„Esu laiminga, kad galiu aktyviai leisti laisvalaikį, keliauti, dirbti ir padėti žmonėms, kuriems reikia mano pagalbos. Branginu save bei savo galimybę gyventi ir išbandyti dar nepatirtų dalykų, bendrauti su žmonėmis, keliauti ir būti reikalinga“, – sako Nina.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko