Padėdami vienas kitam jaučiamės laimingi

1/3
Teksto dydis:

Vietiniai Molėtų gyventojai vasarą dažnai mato kartu dvi labai panašias moteris, judančias elektriniais neįgaliųjų vežimėliais, ir vyriškį. Visi trys – tai Vaclova Ilgevičienė ir jos dvynė sesuo Irena Kamarauskienė su vyru Kęstučiu. Molėtuose jie gyvena dar tik šešerius metus, bet džiaugiasi sutikę daug gerų žmonių. Jų neeilinė gyvenimo istorija byloja apie tai, kad būti laimingi galime tik padėdami vieni kitiems.

Liga dvynių nepagailėjo

Irena ir Vaclova pasakoja, kad gimė sveikos, augo Bijutiškių kaime netoli Dubingių. Vaikystėje buvo judrios, lakstė kaip ir visi vaikai. Šeimoje nebuvo jokios nuojautos, kad liga, kuria jau sirgo jų vyresnioji sesė, pasiglemš ir dvynių sveikatą. Kojos ėmė silpti, kai mergaitės buvo aštuntoje klasėje: pasidarė sunkiau užlipti ir į mažą kalniuką, skaudėjo kojų pirštus. Tėvai mergaites nuvežė pas medikus, šie, atlikę tyrimus, išsakė liūdnas prognozes – tai progresuojanti raumenų atrofija. Nuo jos dvynukių kojos vis labiau silps, galiausiai ateis diena, kai jos abi judės tik neįgaliųjų vežimėliais. Irenos ir Vaclovos tėvai buvo sveiki, tad iš kur ir kodėl visos dukros gavo šią ligą sukeliantį geną, gydytojai negalėjo pasakyti.

Moterys ligi šiol negali pamiršti to meto, kai skaudžiai išgyveno dėl savo ateities – už ką abiem tokia sunki liga. Jos vylėsi, kad likimas pasigailės nors vienos iš jų, o sveikoji galės padėti kitai. Bet medikai tokių vilčių neteikė. Merginos kelis kartus per metus gulėdavo ligoninėje, po gydymo jų sveikata pagerėdavo. Tačiau liga nesitraukė, tad teko susitaikyti ir gyvenimą planuoti prisimenant, kad anksčiau ar vėliau teks sėsti į neįgaliojo vežimėlį.

„Nutarėme pasirinkti tokią specialybę, kad nereikėtų stovėti“, – sako Irena. Abi sesės įstojo į Vilniuje prieš gerą trisdešimtmetį gyvavusį žemės ūkio technikumą ir tapo buhalterėmis. Abi grįžo į tėviškę ir pradėjo dirbti tuometinio tarybinio ūkio buhalterijoje. „Tada dar vaikščiojome, bet kojos vis silpo“, – sako Vaclova. „Vis sunkiau būdavo atsikelti nuo kėdės“, – papildo seserį Irena.

Tada vaikštynių ar patogių ramentų nebuvo, todėl seserys vaikščiodavo pasiremdamos pačių išsilaužtomis lazdelėmis ar namų kieme rastais pagaliais. Moterys neslepia, silpo ir rankos, bet dirbti dar pajėgė. „Dirbome, stengėmės, kiek galėjome, bet pradėjo mažinti etatus ir mus atleido“, – apgailestaudama prisimena Irena. Vadovai nutarė: seserys gauna invalidumo pensiją, tegul ir sėdi namuose. „Dabar neįgalų žmogų visuomenė priima ir supranta, tuomet neįgaliuosius vadindavo invalidais, o jų vieta buvo namuose. Manyta, kad jie turi sėdėti uždaryti“, – sako Vaclova.

Netekusios darbo merginos nesėdėjo sudėjusios rankų. Abi pradėjo siūti. Siuvamąją mašiną buvo nupirkusi mama, pirmąją iškarpą pasidarė pagal tuomet ėjusio žurnalo „Pelenė“ pateiktą pavyzdį. „Iš pradžių siūdavome drabužius tik sau, o paskui pradėjo ir kaimynės prašyti. Ir joms sijonų, suknelių siūdavome.“ Buvo tapusios namudininkėmis: gamino darbines pirštines, patalynę. Vėliau namuose atsirado ir antra siuvamoji mašina, ją parūpino tuometės Lietuvos invalidų draugijos Molėtų skyriaus vadovai. Tiesa, kai kojos visiškai nustojo klausyti ir seserys ėmė naudotis neįgaliųjų vežimėliais, minti siuvimo mašinos pedalą tapo pernelyg sunku. Dabar moterys siuva elektrinėmis siuvamosiomis mašinomis.

Nepritaikyta aplinka ribojo laisvę

Nuo vaikystės nesiskiriančios sesės Irena ir Vaclova sutartinai sako, kad jų aktyvumas labai priklauso nuo aplinkos. „Kol gyvenome kaime, tėvas per slenkstį mus šiaip taip ištempdavo į lauką. Tačiau mūsų kiemas buvo nepritaikytas judėti neįgaliojo vežimėliu, tad pasėdėdavome, grynu oru pakvėpuodavome ir vėl į vidų“, – prisimena Irena. Vėliau, 2011 m., mirė mama, o dvynės su tėčiu persikėlė į Molėtus. Čia sesės gali vežimėliais važinėti po miesto gatves ar mokyklos stadioną. Moterys džiaugiasi, kad jas visada supo geri žmonės, štai socialinį būstą mieste padėjo gauti Vlada Grybėnienė. Erdvus trijų kambarių butas yra pirmajame namo aukšte.

Prie laiptinės – patogi nuovaža, viduje taip pat viskas pritaikyta judantiesiems neįgaliųjų vežimėliais, tad sesės jaučiasi savarankiškos ir stengiasi neužsibūti namuose. Vaclova prisimena, kad įsikraustyti į butą padėjo puikūs buvę kaimynai iš gimtojo kaimo – jie baldus ir nupirko, ir juos suvežė.

Pažintis internetu pakeitė gyvenimą

Irena su vyru Kęstučiu susipažino internetu. Kęstutis taip pat nuo vaikystės turi negalią – įgimtą stuburo išvaržą. „Iš pradžių gyvenau su seneliais ir mama, baigęs mokyklą, dirbau įvairius ūkio darbus. Įsigijau kompiuterį ir atradau Neįgaliųjų forumą“, – pasakoja vyras. Neįgaliųjų forumo įsteigtoje pažinčių svetainėje susipažino su Irena. Kęstutis vis dažniau „Skype“ programa, bet susitikti abu vis delsė. Pirmą kartą vyras atvažiavo pas Ireną, kai ši dar gyveno kaime. Pamatęs, kad moteris juda tik neįgaliojo vežimėliu, Kęstutis neišsigando – pats sako nujautęs, nors internetu to ir nedrįso klausti. Nuo tada jiedu nebesiskyrė. Kęstutis pas Ireną atvažiuodavo kiekvieną savaitę, užsibūdavo ir vėl išvažiuodavo. „Kai mirė mama, pasijutau labai vienišas, – pasakoja vyras, – broliai turi savo šeimas, darbus, o aš be sveikatos, kaimo darbų negaliu aprėpti, o ir širdis traukė pas Ireną. Vieną dieną nusprendėme, kad kartu apsigyventi abiem bus geriau.“

Dabar pora jau penkti metai gyvena kartu, o prieš metus ir susituokė. Vaclova buvo ištekėjusi dar tada, kai gyveno kaime, bet santuoka nesulipo ir jiedu su vyru išsiskyrė. O štai Kęstutis ir Irena lyg vienas kumštis. „Kai oficialiai įteisinome santykius, Kęstučiui tapo paprasčiau tvarkyti visus mūsų reikalus“, – sako Irena. Vaclova sako, kad nuo tos dienos, kai į sesers gyvenimą atėjo vyras, jos abi pasijuto saugesnės. Ir priduria, kad ne tik Kęstutis jomis rūpinasi, bet ir jos juo. Vieni kitus atjaučia, kiek gali, padeda.

Kaimynai ir keliautojai

Seserys džiaugiasi, kad turi nuostabių kaimynų, pagalbininkų, o su Vlada, gyvenančia kitoje laiptinėje – tarsi viena šeima. Kur važiuoja, ir jos nepalieka. Kęstutis su Irena ir Vaclova, sudėję krūvon santaupas, nusipirko autobusiuką, pritaikytą vežioti žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais. Ir važiuoja į renginius, sporto šventes. Kęstutis džiaugiasi, kad jo neįgalumas netrukdo vairuoti automobilio. Tiesa, po didelius miestus, ypač Vilnių, jis nemėgsta važinėti, bet visi buvo nukeliavę į Merkinę garsiosios piramidės pasižiūrėti, prie jūros Monciškese, lankėsi ir Marijos pasirodymo vietoje Zarasų rajone, nuvažiuoja į Kęstučio tėviškę, į sesių kaimą. Dabar visi nekantriai ruošiasi į Pasvalio rajoną, Talačkonius – ten vyks tradicinė neįgaliųjų šventė.

Kęstutis žaidžia smiginį. Molėtų krašto neįgaliųjų sąjungos surengtoje sporto šventėje jis laimėjo pirmą vietą smiginio rungtyje. Žiemą visi trys daug laiko praleidžia prie kompiuterių, „Skype“ programa kalbasi su neįgaliaisiais iš visos Lietuvos. „Mes visi trys esame artimos sielos, pasitikime vienas kitu. Nepabėgome nuo savo negalių, bet stengiamės susikurti tokį gyvenimą, kad mums ir visiems, kurie yra aplink mus, būtų jauku“, – sakė atsisveikindama Irena.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko