Kai žodis smogia skaudžiau už vėzdą...

1/1
Teksto dydis:

Žmogaus psichiką vis dar gaubia daugybė paslapčių. Vis dėlto visiems žinoma, kad dvasinė būsena turi įtakos ir fizinei sveikatai. Stresas, ypač – stiprus ir netikėtas, gali susargdinti ilgam ar net tapti sunkios negalios priežastimi.

Ligos priežastis – didžiulis stresas

Viena iš psichikos ligų, prasidedančių kaip atsakas į labai stiprų stresą, yra disociaciniai (konversiniai) judesių ir jutimų sutrikimai. Ankstesnėje psichikos ligų klasifikacijoje šie sutrikimai buvo diagnozuojami kaip isterinė neurozė.

Vilnietis Žilvinas Mišeikis turi negalią, prieš kelerius metus jam nustatyta išsėtinė sklerozė. Vyras sako, kad susitaikyti su tokia diagnoze jam buvo sunku. Kol suvokė, kad liga – nepagydoma, reikės su ja susigyventi, turėjo praeiti nemažai laiko. Šįkart vyras ligoninėje atsidūrė ne dėl paūmėjusios išsėtinės sklerozės. Po skaudaus susidūrimo su darbdavių nejautrumu jam nustatytas psichikos sutrikimas.

Aukštąjį teisininko išsilavinimą turintis vyras džiaugėsi sėkminga karjera. Į valstybinę mokslo įstaigą jis buvo pakviestas kaip itin kvalifikuotas specialistas. „Vykstant aukštojo mokslo reformai, įstaigai buvau reikalingas. Turiu daug patirties šioje srityje. Kaip teisininkas, sureguliuodavau konfliktines situacijas, patardavau vadovei, padėdavau rengti projektus. Man buvo sudarytos geriausios darbo sąlygos. Nė sykio negirdėjau nusiskundimų dėl darbo, nepriėmiau klaidingų sprendimų. Manimi buvo absoliučiai pasitikima. Situacija kardinaliai pasikeitė tuomet, kai man buvo nustatyta negalia“, – dėsto vyras.

Kai Žilvinas tapo neįgalus, jis susidūrė su didžiuliu spaudimu išeiti iš darbo. Kai po eilinio ligos paūmėjimo sugrįžo į darbovietę, jam buvo išsyk pasiūlyta pasirašyti sutartį pasitraukti iš darbo šalių susitarimu. Pasak Žilvino, jis su viskuo sutiko, pasirašė nekoregavęs įstaigos vadovų parengtos sutarties. „Supratau, kad priešintis šiuo atveju – beprasmiška. Tačiau pasirašius sutartį prasidėjo patyčios. Reikalavimai pasiaiškinti, neva pažeidžiau darbo drausmę tada, kai... turėjau nedarbingumo pažymėjimą. Man pradėjo brukti sukurptas šmeižikiškas istorijas apie mano „moralinį veidą“, nėmaž nesusijusias su darbu“, – skaudžią istoriją mena Žilvinas.

Vyras teigia tuo metu neturėjęs jėgų gintis ir aiškintis. Jis bandė kalbėti su įstaigos vadovais ramiai, nekeldamas balso, ir staiga pajuto – žemė ima slysti iš po kojų. Pasijutęs blogai, jis paprašė iškviesti greitąją. Atsipeikėjo Žilvinas Santariškių ligoninės palatoje, su prijungta lašine, nevaldydamas dešiniosios kūno pusės. Medikai nustatė, kad šįkart išsėtinės sklerozės atakos nebūta. Po ilgų tyrimų ir konsultacijų Žilvino medicininėje kortelėje atsirado nauja diagnozė – disociaciniai (konversiniai) judesių sutrikimai. Kitaip tariant, vyro smegenys atsisakė valdyti pusę kūno, taip reaguodamos į didžiulį jo patirtą stresą.

Pasireiškia tvirtoms ir meniškoms asmenybėms

Pasak gydytojo psichiatro Lauryno Bukelskio, disociaciniai sutrikimai dažniausiai prasideda staiga, paprastai juos lemia žmogaus patirtas didelis stresas. Simptomai gali būti įvairūs, tačiau dažniausiai dėl šio sutrikimo prarandama judesių kontrolė, pakinta jutimai, pasireiškia kitų simptomų. Disociaciniai sutrikimai gali būti diagnozuojami iki 1 proc. gyventojų, dažniausiai – moterims. Vis dėlto neretai jie gali būti nustatomi jautrioms, meniškoms, iškalbingoms, kūrybingoms, greitos orientacijos asmenybėms.

L. Bukelskio teigimu, disociacinės būsenos labai panašios į įvairių neurologinių sutrikimų simptomus. Jos gali pasireikšti įvairiai: prarastu jautrumu, sutrikusiais jutimais, amnezija, alpimu, aklumu, kurtumu, net paralyžiumi. Prieš diagnozuojant šiuos sutrikimus privalu gerai ištirti visą paciento kūną, įsitikinti, ar nėra neurologinių negalavimo priežasčių. „Neretai priežastys būna organinės, tik jos laiku nepastebimos ir nediagnozuojamos. Ši diagnozė paprastai nustatoma žmonėms, kurie jaučia labai daug pasąmoninio nerimo. Stresas, su kuriuo jie susiduria, psichiką traumuoja ypač stipriai. Šio sutrikimo diagnozė nėra vienareikšmė, diagnostikos kriterijai skirtingose klasifikacijose skiriasi, diagnozė dažnai nepasitvirtina, todėl ją reikia nustatyti labai atsargiai“, – sako gydytojas.

Jo teigimu, disociaciniai sutrikimai gydomi tik psichoterapija. „Psichoterapinis gydymo metodas kaip tik ir prasidėjo nuo būtinybės perprasti ir koreguoti panašias būkles. Vaistų šiems sutrikimams gydyti nėra. Specialistas stengiasi padėti pacientui išsiaiškinti, ką jam sako kūno siunčiami signalai. Tik tai išsiaiškinęs, žmogus gali padėti pats sau“, – aiškina L. Bukelskis.

Dauguma disociacinių būsenų praeina per keletą savaičių ar mėnesių, tačiau kai kuriais atvejais jos tampa chroniškomis. Kuo tokios būsenos ilgiau tęsiasi, tuo sunkiau jas gydyti. Gydymas vaistais taikomas tik tuo atveju, jei sutrikimą lydi nerimas, depresija, miego sutrikimai.

Padėti sau – tik mintimis

Žilvinas supranta, šiuo metu padėti sau gali tik pats. „Neurologai nustatė, kad nėra jokio aktyvaus židinio smegenyse, kuris galėtų sukelti panašius sutrikimus. Naująją diagnozę – disociaciniai sutrikimai – patvirtino net keturi specialistai skirtingose gydymo įstaigose“, – aiškina vyras.

Anksčiau dėl išsėtinės sklerozės vaikščiojęs su vaikštyne, Žilvinas dabar juda tik neįgaliojo vežimėliu. „Dėl nevaldomos dešiniosios rankos ir kojos tenka daug gulėti, judu mažai, dėl to atrofuojasi raumenys. Dešinioji ranka iš pradžių buvo šiek tiek atsigavusi, tačiau dabar ir vėl silpsta. Kojos nejaučiu visai. Su išsėtine skleroze jau buvau susigyvenęs, o naujoji diagnozė smogė it vėzdas. Visada save laikiau labai stipriu žmogumi, bet įgyta negalia, dėl jos susiklosčiusios naujos gyvenimo aplinkybės rodo kita. Palūžti, pasirodo, gali bet kas“, – dėsto Žilvinas.

Nors vyras turi teisininko išsilavinimą, jis nesugebėjo atsilaikyti prieš darbdavių išmonę, stengiantis žūtbūt atsikratyti negalią turinčio žmogaus. „Iš pradžių man buvo sumažintas atlyginimas – neva, tapęs neįgaliu, negalėsiu dirbti visu pajėgumu. Vėliau pasakyta, kad dėl negalios negalėsiu dirbti vadovaujamo darbo. Tačiau kokį darbą tada galėčiau dirbti? Fizinį? Tokie reikalavimai stulbina“, – aiškina Žilvinas.

Tam, kad patalpos būtų pritaikytos žmogui neįgaliojo vežimėlyje, darbdaviai paprašė pristatyti pažymą: Žilvinas negali judėti kitu būdu. „Tarsi nors vienas žmogus jaustų malonumą važinėdamas neįgaliojo vežimėliu, o ne vaikščiodamas savomis kojomis. Pasirodo, net įjungti liftą, kuris pastate yra ir kuriuo žmogus galėtų patekti į antrame aukšte esantį savo kabinetą, darbdaviams – problema“, – nuoskaudas lieja vyras.

Žilviną gydantis psichoterapeutas mano, jog paralyžių galėjo lemti ir tai, kad vyras stresinėje situacijoje stengėsi gniaužti emocijas savyje, su darbdaviu kalbėjosi mandagiai, nekeldamas balso. Jei emocijos būtų prasiveržusios ir išsiliejusios, organizmo reakcija galėjo būti kitokia. „Psichoterapeuto manymu, kaltinimai man galėjo pasipilti dėl to, kad darbdavys pasijustų morališkai teisus. Juk gerą specialistą, teigiamą žmogų atleisti kur kas sunkiau nei „blogietį“. Išgirdus tokią versiją, man viskas tarsi susidėliojo į lentynėles. Iki tol beširdiškas darbdavių elgesys atrodė visai nemotyvuotas“, – dėsto Žilvinas.

Šiuo metu Žilvinas yra nedarbingas. Vyras džiaugiasi, kad jam daug padeda vaikai, kartais net nepasidalijantys, kuriam stumti tėčio vežimėlį. Tačiau Žilvinui labai sunku morališkai, jis nuolat geria antidepresantus. „Darbą, būstą galima pakeisti, bet kaip pakeisti žmonių tarpusavio santykius? Juk reikia tiek nedaug – tik šiek tiek jautrumo, atjautos, empatijos“, – mano vyras. Pasak jo, žodžiuose slypi didelė jėga, todėl juos kiekvienas turėtume rinktis labai atsakingai. Piktas žodis gali žmogų ne tik susargdinti, bet ir pražudyti.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko