Joana Grygutis: „Mylime Mantą ir kartu su juo iš naujo atrandame pasaulį“

1/6
Teksto dydis:

Joana Grygutis – trijų sūnų mama, psichologė, kaniterapijos specialistė. Jauniausias Joanos sūnus Mantas gimė kitoks negu broliai, berniukas nuo pat gimimo turi kompleksinę negalią. Tačiau Mantui labai pasisekė, nes jis auga apgaubtas visos šeimos rūpinimosi ir meilės.

Jaunėlis šeimą moko naujų patirčių

Dešimtmetis Mantas mane pasitiko be galo džiugiai. Berniukas, judantis neįgaliojo vežimėliu, tąkart sėdėjo prie stalo, ant kurio gulėjo raidynas. Vaikas raidė po raidės sudėliojo žodį ir jį ištarė: „Kia“. Sakysite, neįprastas žodis? „Jis pats sugalvojo šuniukui šį vardą“, – šypsodamasi paaiškina mama.

Joana puikiai prisimena tą dieną, kai gimė Mantukas. Ji sako, kad jiedu su vyru jau antrą dieną po gimimo sunerimo dėl sūnelio sveikatos. Berniukui prasidėjo dusulio priepuoliai. Auginantys du vaikus tėvai matė, kad yra ir kitų ženklų, bylojančių, jog šis sūnus nėra toks kaip jo broliai ar kiti naujagimiai. Medikai sūnų su mama nusiuntė į Santariškių klinikų vaikų ligoninę (dabar – Santaros klinikų vaikų ligoninė). Tada šeima ir sužinojo, kad jo negalia labai reta, genetinė. „Esu psichologė, turiu žinių, kaip dorotis su sunkumais, tačiau, kai pati susidūriau su sūnaus nelaime, pasijutau tik mama, kuriai gelia širdį ir kuri supranta, kad susitaikyti su sūnaus negalia negalės, bet turi išmokti ją priimti“, – neslepia Joana.

Visa šeima iš naujo mokėsi gyventi ir suprasti, kad tai, kas nutiko, yra dar viena patirtis. Vyriausiam sūnui Martynui tuomet buvo 11 metų, Mykolui – penkeri. Tėvams buvo svarbu, kad jie suprastų, jog jauniausias brolis yra kitoks, ir priimtų jo kitoniškumą. Vyresnėliai nenuvylė. Mantukas negali lakstyti su broliais paskui kamuolį, jis tik prieš pusantrų metų pradėjo vaikščioti vedamas už rankos, bet mielai klausosi pasakų, kurias jam skaito Mykolas. Jis vaikui yra didžiausias autoritetas. Mantas garbina brolį, o šis besąlygiškai myli jaunėlį. Vyriausias sūnus Martynas jau gyvena atskirai, bet mažojo broliuko taip pat nepamiršta.

Mokykloje tapo savarankiškesnis

Mantas su mama dažnai vykdavo į reabilitacijos stovyklas, o namuose nuolat darydavo specialistų rekomenduojamus pratimus. Berniukas mažai kalba, bet raidėmis pradėjo domėtis labai anksti, pažįsta jas visas. Skiemenimis pasakyti žodį jam labai sunku, o paraidžiui tai daro net labai noriai. „Pažinti raides pradėjome mokytis namuose, o kai Mantukas pradėjo lankyti Vilniaus „Vilties“ specialiąją mokyklą, jo mokytoja Rita ir logopedė Valerija tęsė darbą. Dabar sūnus visą laiką nori šalia turėti abėcėlę“, – pasakoja Joana.

Pradėjęs lankyti mokyklą, Mantas išmoko daugybės dalykų: savarankiškai valgyti, gerti iš puodelio, nusiauti batus, nusivilkti striukę. Visai šeimai tai buvo labai dideli laimėjimai. Mama tikina, kad mokantis naujų dalykų ir namie, ir mokykloje pasiekiamas geriausias rezultatas. Mantas buvo mokomas to paties ir vienoje, ir kitoje aplinkoje, bet viską perprato ir pradėjo daryti tik žiūrėdamas, kaip tai daro kiti vaikai. Vis dėlto Joana apgailestauja, kad sūnelis savo klasėje yra tas, kuris gali daugiausiai, tad jam nelabai yra į ką lygiuotis.

Mantas skiria spalvas, skaičiuoja ir kolekcionuoja automobilių modeliukus bei jų raktus. Tėvai perka jam įvairių žurnalų apie automobilius, anksčiau vaikas dažnai žiūrėdavo ir televizijos laidų šia tema. Jo pati mėgstamiausia – „Aukščiausia pavara“ su humoro nestokojančiais vedėjais. Joana sako, kad vasaromis visa šeima automobiliu leidžiasi į keliones po Europą. Mantukas, girdėdamas mamos pasakojimą, įsiterpia į pokalbį ir paraidžiui sako, kad buvo Vokietijoje. Mama priduria: „Automobilių muziejuje“.

Mantą ten sužavėjo „Volkswagen“ markės automobiliai. Lėktuvu skristi berniukui nelabai patiko, bet važiuoja jis noriai. Italijoje visa šeima aplankė „Ferrari“ muziejų. Kad keliauti nepabostų, visi žaidžia žaidimą, kuris pastebės daugiau kurios nors markės automobilių.

Mantas noriai dalyvauja tokiuose žaidimuose. Labiausiai jam patinka galingos transporto priemonės, tokios, kurių gatvėse retai pamatysi. Mantas sušunka itin galingos mašinos pavadinimą ir atsisukęs parodo pilnas didesnių ir visai mažučių automobilių modelių lentynas. Jis gali pasakyti kiekvieno iš jų markę, spalvą.

Be automobilių, kompiuterio, kuriuo jau moka susirasti, kas jam įdomu, Manto ir visos šeimos gyvenime labai svarbios dvi kalytės: Norma ir Kia.

Ir draugai, ir mokytojai

Joana sako labai anksti supratusi, kad gyvūnai gali duoti žmonėms daug daugiau, negu iš jų tikimasi. Mantui nuo pat pradžių reikėjo išskirtinio dėmesio. Mama pastebėjo, kad berniukas skirtingai žiūri į gyvūnus: su vienais jis norėdavo bendrauti, o kitus stebėdavo tik iš tolo. Šeima įsigijo britų trumpaplaukę katę Elą. Ji tapo sinonimu visko, kas minkšta, švelnu, malonu. Tačiau Joanos galvoje visą laiką kirbėjo mintis, kad sūnui lavintis, plėsti pasaulėjautą gali labai padėti šuo. Šeima tuo metu jau turėjo juodą labradoro retriverių kalytę Normą. Ją įsigijo dar prieš gimstant jaunėliui. „Ieškojome draugiško, gero būdo ir lengvai valdomo šuns“, – pasakoja Joana apie Normą.

Vis dėlto vos gimęs Mantukas bijojo Normos. Tėvai nežinojo, kodėl: ar jį gąsdino didelė, drėgna šuns nosis, ar garsus jo šnopavimas? Įdomiausia, kad Norma pati suprato, jog vaikutis nerimauja dėl jos. Ji liovėsi vaikščioti į tą kambarį, kuriame berniukas su tėvais miegojo, visiškai nustojo loti namuose, o pajutusi nors mažiausią Manto nerimą, eidavo į savo vietą ir tyliai tupėdavo. Tačiau dabar viskas kitaip. Mantas priprato prie Normos, o kai šeima įsigijo dar vieną jauną šunį, berniukas pats išrinko jam vardą Kia (automobilio garbei). Kia labai judri, draugiška. Joana prisimena vieną netikėtą įvykį. Kartą susirgusį Mantuką ji rado apsuptą šunų. Kia gulėjo šalia, Norma – prie kojų, o du tuomet buvę svečiuose šunys – iš šonų.

Pastebėjusi, kad sūnelis gerai jaučiasi su šunimis, Joana pradėjo domėtis kaniterapija. Suprasdama, kad tai ne žaidimas, nes norint padėti žmogui, reikia turėti tam tikrų žinių, ji ėmė ieškoti, kur galima to mokytis. Pradėjusi bendrauti su žmonėmis iš Lietuvos kinologų draugijos mokymo centro, Joana ne tik daugiau sužinojo apie kaniterapiją, bet ir pati su Kia baigė kursus, išmokė šunį ir, išlaikiusi egzaminą, tapo kaniterapeute. „Kad ir ką daryčiau, kuo užsiimčiau, visada galvoju apie Mantą“, – tikina Joana.

Dabar berniukas mato, kaip mama dirba su Kia namuose, kaip moko ją sumanytos užduoties. Jis mėgdžioja mamą, kartu įvertina, ar užduotis ne per sunki negalią turinčiam vaikui. Mantas žino komandų gestus ir siekia, kad šuo padarytų vieną ar kitą dalyką. Joana sako nustebusi, kai pamatė, kad vaikas pats kuria situacijas tarsi mažus spektaklius. Pavyzdžiui, po komandos „Bum“ šuo griūva ant šono ir nejuda. O tada atskuba „greitosios pagalbos mašina“ ir gydytojas atgaivina šunį.

Kaniterapijos pamokėlės – gerų emocijų pliūpsnis

Kai pirmą kartą Joana nusivedė vyresniąją kalytę Normą į Mantuko mokyklą, jis visiems rodė, kad tai jo šuo, ir ragino glostyti. Čia moteris įsitikino, kad kaniterapija labai veiksminga. Vienas šunų bijantis berniukas artinosi pamažu ir palietė gyvūną tarsi netyčia, o mergaitės, kurios rankyčių raumenys būdavo nuolat įsitempę, palietus šunį, kumšteliai atsigniaužė.

Dabar Joana du kartus per savaitę su Kia važiuoja į „Vilties“ mokyklą, kurią lanko Mantas, ir dirba su negalią turinčiais vaikais. Moteris pasakoja, kad lankydamasi ugdymo įstaigoje pastebėjo, jog Kia geba prisitaikyti. Ji išmoko nepaisyti tam tikrų garsų, judesių, kvapų, atpažįsta vaikus, pas kuriuos eina, jaučia, kuris atsargesnis, ir prie jo nelenda. Vaikai per užsiėmimus su šuniu mokosi spalvų, lavina smulkiąją motoriką, noriai atlieka kineziterapeuto rekomenduojamus pratimus, kurie šiaip juos vargina, kartais net yra skausmingi. Vaikai dėl šuniuko yra pasiruošę padaryti viską. Svarbiausia, kad jie gauna daug gerų emocijų ir jas audringai rodo.

„Jūs labai daug pasiekėte ugdydama sūnų“, – sakau Joanai, o ji patikina, kad jiedu su vyru ir vyresniaisiais sūnumis niekada nespaudė jaunėlio ko nors išmokti labai greitai, nebuvo užsibrėžę tikslo, kad per tam tikrą laiką jis pasiektų kokių nors rezultatų. Šeima tiesiog labai myli Mantą ir kartu su juo iš naujo atranda pasaulį.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko