Gavau antrą šansą gyventi

1/3
Teksto dydis:

Roberta Orlauskaitė prieš trejus metus per avariją neteko pėdos ir dabar vaikšto su kojos protezu. Tačiau jos gyvenimo toli gražu nepavadinsi nuobodžiu. Jau po traumos mergina susirado mėgstamą darbą: padeda netekusiems galūnių žmonėms įsigyti protezus, mielai dalijasi savo patirtimi. Roberta atranda ir naujų pomėgių: štai jau po avarijos ji pradėjo jodinėti ir tikisi gerų sportinių rezultatų.

Lemtingas pasivažinėjimas

Nelaimė Robertos tykojo toli nuo namų. Su drauge ji išvyko padirbėti į Graikiją, Rodo salą. „Išvažiavome norėdamos įgyti naujos patirties“, – prisimena mergina. Abi dirbo viename viešbutyje. Buvo likę keli mėnesiai iki sezono pabaigos ir kelionės namo. Tą dieną jų bendradarbiai vaikinai pasisiūlė pavėžinti motoroleriais. Merginos įsitaisė vyrukams už nugarų. Robertą vežantis vaikinas lėkė kaip pašėlęs, neatsargiai manevravo vingiuotais Rodo keliais. Ji prisimena, kaip kone skriedamas motoroleris lenkė automobilį, o priešpriešiais dideliu greičiu važiavo kita mašina. Situacija tapo nebevaldoma. Motorolerio vairuotojas pats nenukentėjo, o Roberta trenkėsi į atvažiuojantį automobilį. Po smūgio neteko sąmonės. Atsipeikėjusi bandė stotis, bet pamatė, kad nebeturi ant ko. Robertos koja, apauta basute, gulėjo tolėliau...

Merginą išvežė į vietinę ligoninę, paskui nuskraidino į Kretą. Graikų medikai sunkiai kalbėjo angliškai, bet Roberta iš jų kalbos suprato, kad jos padėtis labai sunki. Koją jai prisiuvo. Operacija truko net 16 valandų, tačiau atsibudusi reanimacijoje mergina nejautė pirštų, koją galėjo judinti tik iš šlaunies. Medikai svarstė: paliks koją – rizikuos, merginą teks daug kartų operuoti, ji kentės skausmus, o baigtis neaiški. Amputavus koją, gyventų su protezu ir be skausmų. Už Robertą sprendimą priėmė į Graikiją atvykusi jos sesuo. „Dabar žinau, kad sprendimas amputuoti koją buvo teisingas“‚ – sako Roberta.

Naujos kojos nebenorėjo nusiimti

„Susitaikyti su mintimi, kad visą likusį gyvenimą gyvensiu be kojos, buvo nelengva, turėjau daug dirbti su savimi“, – prisipažįsta mergina. Ji bijojo, kad visą gyvenimą reikės sėdėti neįgaliojo vežimėlyje ar vaikščioti su ramentais. Į Lietuvą Roberta grįžo sėdėdama vežimėlyje, dėvėdama ilgą sijoną, kad nesimatytų, jog neturi kojos. Mergina prisimena, kai pasiremdama pažastiniais ramentais su viena koja eidavo į polikliniką ar kitur, neišvengdavo įkyrių žmonių žvilgsnių. „Tokia jauna ir jau be kojos“, – tokios pastabos Robertai smigdavo tarsi peilis į nugarą.

Kojos protezą mergina galėjo įsitaisyti tik praėjus pusei metų po operacijos. „Naršiau internete ir radau informacijos, kad su protezu galima bėgioti, plaukioti, tad nekantravau išbandyti savo naująją koją. O kai gavau, nebenorėjau nusiimti, nors man sakė, kad galiu su ja būti tik kelias valandas“, – prisimena Roberta. Iš pradžių buvo nelengva, mergina šlubavo, nes negalėjo patikėti, kad statydama koją neparkris. Protezas spaudė, trynė, tačiau ji buvo pasiryžusi jokiu būdu jo nemesti. „Suvokti, kad turiu remtis į kažkokią geležį, kad nenugriūčiau, buvo labai sunku“, – tikina ji ir priduria, kad išmokti vaikščioti labai padėjo kineziterapeutai. Pirmą kartą Valakupių reabilitacijos ligoninėje Roberta išbuvo 24 dienas ir visą šį laiką mokėsi vaikščioti su dirbtine koja. Iš ten ji išėjo remdamasi tik vienu ramentu.

Į darbą atvedė... kojos protezas

Kuo greičiau susigyventi su protezu ją motyvavo ir netikėtas darbo pasiūlymas. Roberta gulėjo Vilniaus universitetinėje ligoninėje, nes buvo supūliavusios kojos žaizdos. „Vieną rytą prie manęs priėjo ortopedas ir paklausė, ką manau apie protezą. Ar nenorėčiau, kad pagamintų?“ – prisimena Roberta. Taip prasidėjo kelias į naują darbovietę. Protezų technikui patiko, kad mergina optimistiškai žvelgia į ateitį, ir jis apie ją pasakojo įmonės direktorei. Ši pasiūlė Robertai ortopedijos prekių vadybininkės darbą. „Aš kaip tik tuo metu buvau bebaigianti mokslus Vilniaus kolegijoje ir svarsčiau, kur galėčiau įsidarbinti“, – neslepia mergina. Roberta sutiko, nes neabejojo, kad šioje darbovietėje jos negalios neaptarinės, nesišnibždės už nugaros. Ir ji neklydo.

Tenka ir guosti , ir konsultuoti

Pradėjusi dirbti įmonės „Ortopedijos technika“ vadybininke, Roberta turėjo ne tik pati priprasti vaikščioti su protezu, bet ir savo pavyzdžiu padrąsinti panašaus likimo žmones, jiems patarti. Roberta pasakoja, kad yra įvairių žmonių. Štai su vienu vyresnio amžiaus vyriškiu, kuriam gydytojai amputavo koją, teko labai ilgai bendrauti, jį drąsinti, raminti. Mergina vyriškiui pasakojo apie save, bet išgirdo atsakymą: „Jauniems lengviau“. Vyras buvo apimtas nevilties: kalbėjo, kad jau niekada nebevaikščios, netikėjo, kad galės nešioti protezą. Dėl jo labai nerimavo žmona, bet ir sutuoktinės įkalbinėjimų jis neklausė.

Po reabilitacijos pradėjęs vaikščioti net be ramentų, vyras pats tik traukė pečiais ir stebėjosi, kodėl jau buvo nutaręs visą gyvenimą praleisti neįgaliojo vežimėlyje. „Jauniems žmonėms susigyventi su mintimi, kad netekę kojos turės nešioti protezą, nė kiek ne lengviau negu vyresniesiems“, – tikina Roberta ir prisimena merginą, kuriai koją amputavo dėl gripo komplikacijų. Ligonę ištiko šokas, bet ji nepasidavė. Nusipirko išmanųjį protezą ir sėkmingai vaikšto. Apie darbą Roberta galėtų pasakoti ilgai, tačiau šiuo metu jos mintys sukasi ir apie ką kita – netrukus pagausėsiančią šeimą, mat šiuo metu ji laukiasi pirmosios atžalos.

Mus suvedė reabilitacija

Su vaikučio tėčiu Robertą suvedė reabilitacija. Edvardas Paknys koją susižalojo dirbdamas Gran Kanarijoje. Mėgstantis greitį, ekstremalų sportą vaikinas patyrė traumą netikėčiausioje vietoje. „Edvardas norėjo sutrumpinti kelią, ir jam belipant per tvorą slystelėjo koja. Metalinis strypas pervėrė kelio arteriją“, – pasakoja moteris.

Taip jau nutiko, kad pasibaigus Robertos reabilitacijai, į tą pačią ligoninę atvažiavo Edvardas. Jis pateko į jos buvusią palatą. Socialinės darbuotojos papasakojo vaikinui, kad ką tik čia gyveno optimistiška mergina, netekusi kojos. Vyras panoro susipažinti. Jiedu vienas kitą susirado per socialinius tinklus, o po poros mėnesių susitiko. Abu mokėsi vaikščioti su kojų protezais. Tapo labai artimi ir kartu gyvena jau treji metai.

Edvardas dirba su automobiliais. Savo negalios jis neslepia nei nuo bendradarbių, nei nuo klientų. Jiedu abu su Roberta mano, kad žmonės turi žinoti, jog ir turintieji negalią gali sėkmingai dirbti, turėti įvairių, kartais net ekstremalių, pomėgių. Vyras žiemą čiuožinėja snieglente, vasarą su vandenlente šokinėja per tramplinus. Roberta visada labai mylėjo žirgus, bet mokytis profesionaliai jodinėti pradėjo tik po traumos.

Didžiausia moters svajonė – dalyvauti žirgų konkūrų varžybose. „Pagimdysiu dukrelę ir vėl treniruosiuosi! – tvirtina ji ir priduria, kad jodama jaučiasi atradusi save. – Žirgas man suteikia ramybės ir padeda pajusti viso kūno raumenis.“ Roberta pasakoja apie dar vieną savo pomėgį – švenčių dekoravimą: „Visada turėjau polinkį kurti gražią, įdomią aplinką, mėgau rankdarbius. Mes ne tik dekoruojame įvairias šeimų šventes, bet ir kuriame vaikų kambario aksesuarus.“

Roberta sako, kad po traumos į gyvenimą pradėjo žvelgti pozityviau. Dabar ji brangina kiekvieną džiaugsmo akimirką, stengiasi nepalūžti dėl nesėkmių. „Patyriau didžiulį išbandymą ir dabar noriu gerte gerti gyvenimą, padaryti viską, kad jis būtų kupinas gėrio ir prasmės.“

Man patikoNeblogaiMan nepatiko