Edita Navickienė: „Buvau ir esu labai reikli mama“

1/3
Teksto dydis:

Šiaulių rajono Kairių miestelyje gyvenanti Edita Navickienė augina penkis vaikus, dvi jos dukros – 27 metų dvynės Vidmantė ir Gintarė – neįgalios nuo gimimo. Abi mergaitės turi kompleksinę negalią, tačiau mama nenuleido rankų, darė ir daro viską, kad padėtų dukroms įveikti tai, kas atrodo neįmanoma.

Nelaimė po vieną nevaikšto

Editos vyriausiosios mergaitės į pasaulį pasibeldė pirma laiko. Vos tik gimusias jas paguldė į inkubatorių, tačiau, matyt, skubėdami medicinos darbuotojai net nepastebėjo, kad jis buvo neįjungtas. Edita ir šiandien prisimena, kad tuo metu keitėsi pamaina, o gydytojas išėjo namo puse valandos anksčiau. Moteris pasvarsto, gal viskas būtų buvę kitaip, jei mergaitės būtų gimusios kiek anksčiau ar vėliau.

Jaunai mamai gydytojai dukryčių nerodė dvi savaites. „Nebežinojau, ar jos gyvos, prašiau, maldavau, kad atneštų“, – prisimena Edita. Po dviejų savaičių mama pagaliau galėjo pamatyti savo dukras, tačiau jos laukė nemaloni žinia – mergaitės serga cerebriniu paralyžiumi. Šiaulių medikai, norėdami įsitikinti, ar jų nustatyta diagnozė teisinga, Editą su dukrelėmis išsiuntė į Vilnių, į tuometę Santariškių vaikų ligoninę. Iš jos jauna moteris namo grįžo tik po dviejų mėnesių.

Bėda vijo bėdą. Kieme žaidžiantys vaikai apvertė stovintį mergaičių vežimėlį. Po šio įvykio medikai pasakė, kad dėl patirtų traumų Vidmantė visą gyvenimą turės praleisti neįgaliojo vežimėlyje, o Gintarė nebepakils iš lovos. Tąkart jauna mama išgirdo ir širdį draskantį pasiūlymą: „Negadinkite sau gyvenimo. Atiduokite dukras į globos namus.“ Bet Edita net pagalvoti apie tai negalėjo.

Edita niekada neapleido savo dukterų, mokėsi jas nešioti, valgydinti, maudyti, vežiojo pas gydytojus į Vilnių, Kauną, Druskininkus, pati išmoko masažuoti ir mankštinti. Dvynukes medikai daug kartų operavo, jos nuolat buvo gydomos sanatorijose, reabilitacijos centruose, o mama nuolat stengėsi dukras lavinti, kad jos galėtų gyventi visavertį gyvenimą.

Darželį kūrė pačios mamos

Edita ne tik augino savo dukras. Ji subūrė cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų mamas ir pradėjo rūpintis, kad negalią turintiems vaikams Šiauliuose būtų įsteigtas vaikų darželis. Editos ir kitų mamų dėka 1992 metais buvo atidarytas pirmasis vaikų darželis neįgaliems vaikams, vėliau tapęs Šiaulių specialiojo ugdymo centru.

Įkūrus darželį darbai nesibaigė. Edita rūpinosi, kad darželyje būtų įrengta sporto salė, kurioje vaikučiai būtų mankštinami. „Patys kūrėme ir gaminome vaikams reikalingas priemones. Motorikai lavinti paberdavome žirnių, mokėmės pūsti vatą per šiaudelį“, – prisimena Edita ir priduria, kad ta diena, kai darželis gavo kamuolių, kuriais galima mankštinti vaikus, visiems buvo didelė šventė. – Dabar visko galima nusipirkti, o tada buvo tik pradžia. Neįgalūs vaikai niekam nerūpėjo.“

Reikli mama

„Buvau ir esu labai reikli mama, – neslepia Edita. – Stengiausi, kad dukros užaugtų savarankiškos.“ Gintarės negalia sunki, kompleksinė, tačiau po sudėtingų operacijų, mankštų, sanatorinio gydymo ji pradėjo kalbėti, sėdi vežimėlyje, prisegta diržu. Vidmantė, pradėjusi vaikštinėti su vaikštyne, išmoko pasirūpinti ir sese. Išmoko pati apsirengti, susišukuoti. Į sanatorijas dvynės nuo devynerių metų važinėjo vienos.

Kai Vidmantė ir Gintarė pradėjo lankyti mokyklą, patalpos nebuvo pritaikytos neįgaliems vaikams. Tėvai netylėjo, reikalavo, ir buvo įrengtos nuovažos, liftai. Kai mergaitės baigė dešimt klasių, Edita pradėjo rūpintis, kad negalią turintys vaikai galėtų baigti vidurinę mokyklą pagal adaptuotą programą. Ir jai pavyko: vieno tuomečio Seimo nario dėka buvo priimtas įstatymų paketas, kuris suteikė galimybę negalią turintiems vaikams pagal jiems pritaikytas programas mokytis visus 12 metų. „Apie šią galimybę ne visi neįgalius vaikus auginantys tėvai žino, – sako Edita. – O turėtų reikalauti, kad visi neįgalūs vaikai galėtų baigti vidurinę mokyklą.“

Baigusi dvylika klasių Vidmantė įgijo net tris specialybes: pirma, gavo odininkės diplomą, tačiau pagal specialybę darbą rasti buvo sunku, tad mergina vėl mokėsi ir įgijo kompiuterinės technikos operatoriaus išsilavinimą. Vis dėlto Vidmantę, kaip ir jos mamą Editą, labai traukė renginių organizavimas, tad mergina nusprendė mokytis toliau ir tapo renginių organizatore.

Gintarės gyvenimas klostosi kiek kitaip. Merginos sveikata labai silpna, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl toliau mokytis ji negalėjo. Edita džiaugiasi, kad ją padeda prižiūrėti ir Vidmantė, ir jaunesnė sesė Viktorija.

Seka mamos pėdomis

Vidmantė juda tik įsikibusi į vaikštynę, bet visur keliauja pati. Be cerebrinio paralyžiaus, mergina turi ir kitą negalią – erdvės sutrikimą. Ji sunkiai orientuojasi aplinkoje. Kai kur nors eina ar važiuoja, mama jai nupiešia visas kryptis, vietas, kur turės eiti. Vidmantė prisipažįsta nuo aplinkinių šį savo sutrikimą ilgai slėpusi.

Vidmantė kartu su mama dalyvauja įvairiuose renginiuose, projektuose, dažnai savanoriauja. Kai turi laiko, kuria eilėraščius, fotografuoja. Jaunoji renginių organizatorė jau džiaugiasi savo pirmaisiais darbais: praėjusias metais tarptautinei neįgaliųjų dienai paminėti Vidmantė sugalvojo akciją „Aš ir Tu – tai Mes“. Mergina sako akcijos mintį brandinusi labai seniai, akciją rengė kartu su Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacija, kuriai kartu su Živile Kulėše vadovauja jos mama. Mergina džiaugiasi – tąkart prie akcijos prisijungė net 18 miestų.

Nori tik supratimo

Vidmantė pasakoja, kad yra ne kartą susidūrusi su patyčiomis, bet bėgant laikui išmoko į jas nereaguoti. Ji su didele nuoskauda prisimena metą, kai buvo įstojusi studijuoti į Šiaulių kolegiją ir dėstytojai leisdavo suprasti, kad ji tik bereikalingai užima vietą. Vidmantė apgailestauja – priemonių, kurios padėtų neįgaliesiems, nusipirkti gali, bet geranoriškumu, humanizmu niekur neprekiaujama. Jo žmonės arba turi, arba ne. Mergina tikina: neįgalūs žmonės nenori gailesčio, tik supratimo, palaikymo.

Patyčių neišvengė ir devyneriais metais jaunesnė sesė Viktorija. Mergaitė gimė sveikutėlė, augdama greitai suprato, kad turi padėti vyresnėlėms, tačiau vaikai mokykloje ją nuolat skaudindavo. Jie vis klausdavo, kodėl jos sesės ne tokios kaip visi, šaipydavosi, kad ji nešioja neįgalių sesių drabužius.

Netikėti pokyčiai

Editos šeimoje būta ir kitų nemalonumų. Mergaičių tėvas nepaliaujamai girtavo. Moteris nenorėjo, kad vaikai augtų matydami kasdien nuo alkoholio apsvaigusį tėvą, tad ryžosi skirtis. „Net minties neturėjau, kad dar būsiu mylima, laiminga, tik norėjau ramiai auginti vaikus, – pasakoja Edita. O laimė stovėjo už kampo. Editą pamilo keturiolika metų už ją jaunesnis vyras. – Man atrodė, kad mūsų santuoka neįmanoma. Atkalbinėjau Modestą. Negi nori keturias moteriškes užsikrauti ant galvos? O jis vis atsakydavo, kad drauge bus lengviau.“

Pats patyręs neteisybės ir skriaudų, Modestas dalijasi su Edita visais šeimos rūpesčiais. Šeima drauge jau dešimt metų. Editai ir Modestui gimė dukrelė Liveta, jai aštuoneri, o jaunėliui Feliksui – penkeri.

Kai šeima iš Šiaulių persikėlė į didelį namą Kairiuose, Edita ir Modestas nutarė, kad norėtų pasiimti auginti neįgalų vaikutį iš globos namų. Edita turi daug patirties, kaip rūpintis cerebriniu paralyžiumi sergančiu vaiku. Šiaulių vaikų globos namuose „Šaltinis“ jie surado Arminuką. Lankė jį, mokėsi įtėviams ir globėjams skirtuose kursuose, tačiau susidūrė su daugybe kliūčių. Niekas negalėjo suprasti, kodėl Edita ir Modestas nori pasiimti globoti neįgalų vaiką. Priešinosi ir pats globos namų direktorius. „Patyrėme tiek pažeminimo, tarsi būtume kokie sukčiai, norintys pasinaudoti vaiko negalia“, – sako Edita.

Navickai apgailestauja, kad dėl netinkamo specialistų požiūrio jie vis dar negali džiaugtis septynmečio Arminuko draugija. Šiuo metu ir ryšys su vaiku jau yra nutrūkęs, globos namų, kuriuose berniukas gyvena, direktorius tiesiog neatsiliepia telefonu, kai Edita skambina susitarti dėl susitikimo. Moteris sako, kad šeima nepraranda vilties, jog globoti berniuką dar pavyks.

Pradėję domėtis Arminuko šeima Navickai Kuršėnų vaikų namuose surado jo brolį Airidą ir ėmė jį globoti. Iš pradžių trylikametis Airidas tik atvažiuodavo į svečius, paskui visą vasarą gyveno Navickų namuose, o vos prieš kelias dienas teismas leido berniukui persikraustyti pas naująją šeimą. Edita labai tuo džiaugiasi, nes jaučia, kad jų šeimoje Airidas jaučiasi gerai, visa šeima jau prie jo prisirišo, o ir vaikinukas labai norėjo turėti namus.

Atsisveikindama nusistebiu, kaip Edita sugeba tiek darbų aprėpti, kaip planuoja savo laiką, kada pailsi. O ji šypsosi – svajonių, planų ir projektų galvoje daugybė: „Reikia dar labai daug nuveikti, kad negalią turintis žmogus ir jo šeima mūsų visuomenėje jaustųsi suprasti ir reikalingi.“

Man patikoNeblogaiMan nepatiko