Kūryba padeda žmonėms susitaikyti su skaudžia praeitimi

1/15
Teksto dydis:

Lietuvos neįgaliųjų draugija rengia kūrybinius seminarus savo nariams.

Jau įvyko 16 tokių susitikimų.

Į juos susirenka draugijos nariai.

Kurie rašo eilėraščius.

Arba apsakymus.

Šį kartą sukvietė žmones.

Kurie mėgsta literatūrą.

Bet nedrįsta skelbti savo kūrinių.

Jie negavę apdovanojimų.

Neparašę knygų.

Seminarą vedė psichologas Julius Kvedarauskas.

Jis yra ir kūrybinio rašymo mokytojas.

Moko žmones savo jausmus išsakyti kūryboje.

Ir taip atgauti ramybę.

Vadovas skatino žmones ieškoti žodžių.

Kurie jiems padėtų atsigauti.

Ir rašyti dienoraštį.

Arba laišką.

Arba eilėraštį.

Seminaro dalyviai mokėsi.

Ir rašė laiškus savo tėvams.

Broliams ir seserims.

Ir kitiems artimiems žmonėms.

Zinaida Dilytė-Jurėnienė rašė laišką savo tėčiui.

Kuris jau miręs.

Ji išsakė.

Kad tai Kūrėjas duoda jai žodžius.

Ir ji juos užrašo.

Tie žodžiai laisvina jos sielą.

Moters gyvenime buvo daug skaudžių įvykių.

Jos dukra mirė nuo vėžio.

Šeima iširo.

10 metų teko slaugyti sunkiai sergančią mamą.

Dabar Zinaida gyvena viena.

Ji labai mylėjo savo tėvą.

Ir tėvas ją mylėjo.

Mama dukrai meilės nerodė.

Moteris tai vis prisimena.

Ir rašo eilėraščiuose.

Ar laiškuose.

Ar pasakose.

Nes parašius jai palengvėja.

Genovaitė Adiklienė iš Utenos irgi išgyveno labai daug.

Ji nepažinojo savo tėčio.

Nes jis anksti mirė.

Bet mama buvo labai švelni.

Ir auklėjo mergaitę gražiai.

Nebausdavo net prasikaltusios.

Todėl Genovaitė niekada nemušė savo vaikų.

Seminare moteris prisiminė skaudžiausią gyvenimo įvykį.

Kaip žuvo jos maža dukrelė.

Bet moteris nepasiduoda nevilčiai.

Ir vienatvei.

Ji vis apmąsto savo gyvenimą.

Ir skaudžius prisiminimus.

Bet neleidžia jiems užtemdyti nuotaikos.

Visus jausmus ji sudeda į savo kūrybą.

Ir moteriai palengvėja.

Vilties ji linkėjo ir kitai seminaro dalyvei.

Kuriai rašė laišką.

Tarsi atsakymą nuo mirusio tėvo.

Psichologas Julius Kvedarauskas davė dar vieną užduotį.

Dalyviai turėjo ant lapelių užrašyti savo skaudžiausią patyrimą.

Žmonės buvo labai atviri.

Ir užrašė labai skaudžių dalykų.

Tada vadovas paprašė raštelius sukarpyti po vieną žodį.

Ir sudėti lapelius ant stalo.

O iš žodžių sudėlioti vieną eilėraštį.

Jame buvo daugiau vilties.

Ir geresnių emocijų.

Paskutinį vakarą vadovas pasiūlė dar vieną būdą.

Kaip paleisti sunkias mintis.

Užrašyti jas ant balto lapo.

Ir jį sudeginti.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko