Europos neįgaliųjų forumo taryboje – ir Lietuvos atstovė

1/1
Teksto dydis:

Europos neįgaliųjų forumas (angl. European Disability Forum – EDF) – jau daugiau kaip 20 metų veikianti nevyriausybinė organizacija. EDF bei jos nariai siekia, kad Europos Sąjungoje neįgalieji turėtų tokias pat teises, kaip negalios neturintieji, kovoja prieš neįgaliųjų diskriminaciją, dirba, kad jiems būtų garantuotos visos prigimtinės žmogaus teisės. EDF vienija ES šalyse narėse veikiančias nacionalines bei tarptautiniu mastu negalios srityje dirbančias organizacijas. Daugiau kaip 10-metį EDF priklauso ir Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF). Šį pavasarį pirmą kartą į EDF tarybą išrinktas Lietuvos atstovas. Juo tapo LNF prezidentė Dovilė Juodkaitė.

Lietuvos neįgaliųjų forumas gyvuoja nuo 2001 metų. 2004-ųjų pavasarį jis tapo tikruoju EDF nariu. Tačiau EDF taryboje mūsų atstovo iki šiol nebuvo. Ar EDF tarybą sudaro ne visų jos narių atstovai?

Norint tapti EDF nariu, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Ne visi naujai susikūrę nacionaliniai negalios forumai ar tarptautinės organizacijos iš karto priimami į EDF, juo labiau, išrenkami į EDF tarybą. Kas ketverius metus vyksta EDF rinkimai: renkamas prezidentas, kiti valdymo organai. Perrenkama EDF taryba, kurią sudaro 32 nariai: 16 nacionalinių neįgaliųjų forumų ir 16 tarptautinių organizacijų atstovų. Šį pavasarį vykusioje Generalinėje Asamblėjoje dar vienai kadencijai prezidentu buvo perrinktas Yannis Vardakastanis.

EDF nariai delegavo savo atstovus ir į naujos sudėties tarybą. Pirmą kartą į EDF tarybą pateko ir Lietuvos atstovas. Tiesa, EDF tarybos posėdžiuose dalyvaujame nuolatos. Jie yra atviri, todėl svarstant įvairius klausimus gali atvykti ir tarybai nepriklausančių EDF narių atstovai. EDF siekia kelti savo narių kompetencijas, gilinti žinias įvairiose su negalia susijusiose srityse, kiekvienos EDF Generalinės Asamblėjos ar tarybos metu organizuojama tarptautinė tematinė konferencija.

2013 m., Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, EDF tarybos posėdis bei tarptautinė konferencija buvo surengti Vilniuje. Pastaraisiais metais EDF labai daug dėmesio skyrė JT Neįgaliųjų teisių konvencijai, šešėlinės EDF ataskaitos rengimui, jos svarstymui Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete. EDF akiratyje – ne tik einamieji, bet ir probleminiai – įdarbinimo, socialinių paslaugų, neįgalumo vertinimo ir kiti klausimai. Juos gali siūlyti EDF sekretoriatas arba EDF nariai.

Ar Lietuvos neįgaliųjų forumas yra pasiūlęs aptarti kokį nors probleminį klausimą?

Šiemet pavasarį EDF taryboje svarstytas mano iškeltas klausimas dėl nacionalinių forumų finansavimo formų ir šaltinių, jiems skiriamos paramos dydžio. Mūsų nuomone, Lietuvoje tai neišspręstas klausimas. Vienintelis nacionalinis LNF finansavimo šaltinis – Asociacijų veiklos rėmimo projektas. Tačiau šis projektinis finansavimas patenkina tik apie 5–10 proc. poreikio. Ruošiantis EDF tarybos posėdžiui, buvo surinkta nemažai informacijos, aptarti įvairių šalių finansavimo modeliai.

Pavyzdžiui, patį EDF finansuoja Europos Komisija, skirdama jam apie 80 proc. reikiamų lėšų. Kitose šalyse ši parama irgi varijuoja nuo 5 iki 80 proc. Daugelio šalių neįgaliųjų forumai išsilaiko arba iš tikslinio biudžetinio, arba iš projektinio finansavimo. Tik kelios šalys turi stabilų finansavimo šaltinį – numatytą tam tikrą procentą lėšų, gaunamų iš azartinių lošimų. Toks specialus fondas vienose šalyse finansuoja visas nevyriausybines, kitose – tik neįgaliųjų organizacijas.

Esama ir kitokios praktikos – kai kuriose šalyse neįgaliųjų forumams deleguojama tam tikra funkcija, pavyzdžiui, parkavimo leidimų išdavimo, ji joms padeda išsilaikyti. EDF tarybos posėdyje priimta deklaracija, kurioje rekomenduojama valstybėms prisiimti įsipareigojimus remti neįgaliųjų forumus, kad jie taptų partneriais, ekspertais formuojant ir įgyvendinant negalios politiką. Tikimės, kad mūsų šalyje situacija taip pat keisis. Vilties teikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas stiprinti skėtines organizacijas, skirti joms didesnį finansavimą. LNF, kaip ir kitos didžiosios nevyriausybinės asociacijos, dalyvavo tam skirtame konkurse, teikė projektą, savo, kaip negalios skėčio, veiklų finansavimui.

Kuo LNF veikla gali būti naudinga valstybei?

Valstybė, Vyriausybė, kiekviena ministerija pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją yra įsipareigojusi siekti šiame dokumente nurodytų standartų užtikrinimo įvairiose gyvenimo srityse. Mes norime ir galime būti socialiniu, ekspertiniu partneriu, kuris dalyvautų visuose procesuose, priimamuose politiniuose sprendimuose, susijusiuose su negalios klausimais, galėtų prisidėti prie jų įgyvendinimo. Svarbu, kad sprendimus priimtų ne vienos ministerijos, jų specialistai, o jie visada būtų derinami su neįgaliųjų organizacijomis. Dar viena mūsų vizija ir misija – tai nepriklausomas stebėjimas. Turime iš NVO perspektyvos žiūrėti, kaip valstybei sekasi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kalbu ne apie struktūrinį, formalų stebėjimą. Privalome nuolat jausti pulsą, matyti, kas daroma ar nedaroma, turėti galimybę kritikuoti, o prireikus – ir tarptautiniu mastu informuoti. Tokia ir yra nevyriausybinės organizacijos funkcija – stebėti, kelti problemas ir stengtis kartu jas spręsti.

Kokius išskirtumėte svarbiausius LNF darbus?

Vienas svarbiausių pastaruoju metu LNF darbų – parengta ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui pristatyta alternatyvioji Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaita. Tai pirmas toks įvairių organizacijų (LNF vienija 15 didžiųjų skirtingoms negalioms atstovaujančių organizacijų) sutelktas darbas. Pabandėme realiai identifikuoti neįgaliesiems aktualias problemas: parengėme klausimyną, važiavome per regionus, rengėme mokymus apie Neįgaliųjų teisių konvenciją, rinkome informaciją, norėdami išsiaiškinti, kaip atitinkame šio dokumento reikalavimus. Kiekviena organizacija – LNF narė prisidėjo prie tam tikros alternatyviosios ataskaitos dalies rengimo, pajuto bendro darbo rezultatą.

Šis LNF parengtas dokumentas – geras atspirties taškas stebėti, kaip toliau viskas vyksta, kaip kinta valstybės pozicija, politika, veiksmai įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijas ir pan. LNF dėjo daug pastangų ir siekdamas atkreipti visų politinių partijų dėmesį į su negalia susijusius dalykus, Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Prieš rinkimus visoms joms pasiuntėme žinutę, kad į savo programas įtrauktų neįgaliesiems aktualius klausimus. Ir tai davė rezultatą – matom ir Vyriausybės programoje, ir priemonių plane atsiradusį negalios aspektą, konkrečių priemonių.

Šiuose dokumentuose ypač akcentuotas įtraukusis ugdymas, nemažai dėmesio skirta bendruomeninėms paslaugoms šeimai ir neįgaliajam, atokvėpio, asmeninio asistento paslaugoms ir pan. Taigi teigiamų pokyčių yra. Tiesa, vis dar išlieka požiūris, kad viskas, kas susiję su negalia, yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sritis. Todėl LNF ir siekia, kad negalia nebūtų pamiršta ne vien tik socialinės politikos, bet ir apskritai žmogaus teisių kontekste.

Esate antrai kadencijai išrinkta LNF prezidente. Vilniaus universitete įgytas teisininkės išsilavinimas tikriausiai leido rinktis ne vieną būsimo darbo sritį. Kas paskatino domėtis būtent negalios žmonių gyvenimu, jų teisių užtikrinimu?

Man visada buvo artima socialinė ir ypač žmogaus teisių sritis. Iškart po studijų išbandžiau ir privataus teisininko darbą, ir darbą valstybės institucijoje. Paskui gyvenimas pakrypo taip, kad pagal žmogaus teisių programą išvykau studijuoti į JAV. Taip sutapo, kad pagal šią programą mano domėjimosi sritis buvo negalia, psichikos sveikata. Grįžusi į Lietuvą nuo 2002 metų pradėjau dirbti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Viltis“, įsiliejau į tuometinės „Globalios iniciatyvos psichiatrijoje“ (dabar – VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“) organizacijos veiklą. Taigi nuosekliai ėjau į šią sritį.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko